Kaip aš klausiausi metalo legendų...

…ir kitų padavimų, atsimenu dar ir šiandien. Tai dienai aš ruošiausi visą savo gyvenimą; mane nuo gimimo ruošti jai pradėjo mano senelis, kuris Antrojo Pasaulinio Karo metu priešinosi močiutės priespaudai ir buvo nenuilstantis kovotojas su alkoholizmu. Pats jis netikėjo, jog kada nors savo ausimis galės išgirsti bent vieną metalo legendą. Ir iš tiesų, atėjus dienai, kuomet legendos pasiekė ir mūsų šalį, vargšas senelis nebeturėjo galimybės jų išgirsti – klausos aparato galvaniniai elementai buvo visiškai išsikrovę…

O aš savo ruožtu tą svarbią dieną sulaukiau tamsos ir patraukiau ten, kur traukė visi – ir maži, ir dideli, ir tokie daugiau mažiau vidutiniai. Netikėtai apsvaigus galvai, supratau, jog būsiu patraukęs kiek per daug, bet ilgainiui sugebėjau sukoncentruoti savo dėmesį ties legendomis. O legendos, kurias išgirdau tą vakarą, buvo labai garsios. Tokios garsios, kad šiandien vis dar neprigirdžiu kaire ausimi. Tačiau jų didybė buvo ne tik jų garsume. Visas pasaulis puikiai žinojo šiais legendas, nes jos buvo labai senos. Vienos jų buvo tokios senos, kad vos judėjo…

Atsiklausęs legendų visam likusiam savo gyvenimui, patraukiau namo ir pakeliui į namus dar patraukiau. Ir tuomet man kilo kažkoks nenumaldomas noras sulaužyti įstatymą, tad prie Spaudos rūmų dar išspardžiau porą stotelės vitrinų…