Kaip aš klausiausi Behemothų, važiuodamas funikulieriumi…

O tai tikra tiesa, nes užsienyje toks muzikos klausymosi būdas jau tampa populiariu. Bet apie viską iš pradžių.

Pašalinę iš grupės Brutalystą, patekome į kūrybinę krizę. Tad bosistui pasiūliau nuvykti į užsienį ir pasisemti kūrybinių idėjų iš pasaulyje populiarių grupių. Nieko nelaukę išsiruošėme į kelionę. Kelionėje supratome, kad vis dar esame be galo populiarūs. Bendrakeleiviai spaudė mums rankas, niūniavo grupės hitus, siūlė leisti pavairuoti autobusą. Kaip tikri žvaigždės pastarąjį pasiūlymą atmetėme.

Gražu užsienyje! Tik žmonės keistai šneka. Bet mus pažino, prašė kartu nusifotografuoti, prisiminę Lietuvą, gyrė Darių Maskoliūną.

Atėjo laikas ir muzikos paklausyti. Supratome, kad čia žmonės tą procesą atlieka kitoniškai – važinėdamiesi funikulieriumi. Nusprendėme neišsiskirti iš minios. Deja, nepavyko. Įsėdau ne į tuo maršrutu judančią kėdę, tad teko nušokti žemėn. Nukritęs ant betoninės dangos ir riedėdamas į šalį, netikėtai pasijutau atrodąs kaip kovinių filmų herojus.

O tada ir prasidėjo! Važiavome funikulieriumi ir klausėmės Behemothų! Visgi garso kokybė buvo ne kokia, dainų atskirti taip pat negalėjome, tad dėl visko apkaltinome garsistus.

Užėję į stadioną supratome, kad čia garsas kiek geresnis. Aplinkui zujo daugybė keistai kalbančių žmonių, kurie, kad ir keista, mūsų nepažino. Fotografuotis taipogi niekas nebesiūlė.

Baigus pasirodymą Behemothams, bosistas nusprendė per kiekvienos tolimesnės grupės pasirodymą persirengti vis kitais drabužiais. Aš susilaikiau nuo tokios idėjos, nors pasikeisti drabužiais su bosistu man ir atrodė nebloga mintis, ypač todėl, kad manieji buvo ne patys švariausi. Visgi keistis apranga su manimi jis nenorėjo ir pasitenkino naujų drabužių pirkimu.

Tuo tarpu aš nusprendžiau irgi ką nors pirkti. Pirkau. Mega bulką su kopūstais. Ir netgi pradėjau valgyti. Bet nebaigiau, o bosistas likučių taip pat atsisakė. Stebėjome, kaip keistai kalbantys žmonės pirko ir pirko tas bulkas, o vienas jaunas vaikinukas sumanė vienu kartu sukirsti net dvi. Kaip jam baigėsi – istorija nutyli, tačiau prisiminiau, jog jaunystėje esu suvalgęs dvylika hamburgerių. Apie viso to pasekmes irgi geriau nekalbėti.

Stadione didelių linksmybių nebuvo, nes šį kartą neradome net ir celofaninio baro. Ką gi, mineralinis irgi skanus gėrimas. Ypač, kai jo kaina nenusileidžia degtinės kainai mūsų krašte. Įšilęs iki 40 laipsnių, jis ir veikia panašiai, kaip degtinė.

Grojo ir kitos užsienio grupės. Bosistui viena netgi patiko, tad, įkvėptas girdimos muzikos, jis ne tik nusprendė pradėti solinį projektą, pavadindamas jį Portapath, bet ir sugalvojo naują metalo stilių – Pozer Metal. Svarbiausia ne muzika, kuri atliekama, o muzikantų išvaizda ant scenos. Nereikia pamiršti spalviškai priderinti instrumentų prie atlikėjų drabužių, svarbu visada šypsotis ir gerai atrodyti. Kaip atsaką aš įkūriau tamsiojo ambiento projektą muzruB (estai ištartų muzruP). Nesantaika ilgai nesitęsė ir nusprendėme, kad šie du projektai netrukdys dabartinei grupės veiklai, o užims tik šalutinių vaidmenį.

Didesnę tolimesnių nuotykių dalį istorija nutyli. Keliaujant atgal paaiškėjo, kad šlapintis į tuščią alaus bambalį nėra labai patogu, nors kai kam tai ir patiko. O ir bendražygiai nebe tokie draugiški – nebepykšėjo fotoaparatai, niekas nesiūlė sėsti prie vairo (nors entuziazmo iš mano pusės buvo).

Grįžome saugiai, nors kūrybinių idėjų pagrindiniam savo projektui ir nepasisėmę.