Kaip aš gerinau savo įvaizdį...

Vieną ankstų antradienio rytą tupėjau savo tualete ir mąsčiau apie nūdienos aktualijas – AMBambalius, mokesčių reformą ir užkietėjusius vidurius. Kadangi procesas buvo sudėtingas ir reikalaujantis antgamtiškų jėgų, kiek užtrukau, o tai, kaip vėliau paaiškėjo, buvo mano lemtinga klaida. Man bergždžiai besistengiant pasiekti rezultatą, į omenį, paslėptą tikrai deramai, įžūliai pradėjo lįsti klaikiausios mintys, o viena iš jų buvo baisi kaip mano kaimynė iš trečio aukšto.

“Tu, glušiau, neturi įvaizdžio visuomenės akyse”, – klykė ji man į vidurinę ausį. Taip ir nutirpo koja… Šlubčiodamas į virtuvę nusprendžiau imtis radikalių veiksmų ir pirmu numeriu nukakau į „Rimi Hypermarket“ įsigyti oro gaivikio. Ten mano akis užkliudė meilės romanų apsuptyje besislapstantis bestseleris “Mano barzda, akiniai ir aš. Pamokos įvaizdžio žaliesiems”. Kojas dar užkliudė kažkokios storos moteriškės nesuvaldytas vežimėlis, bet čia jau kita istorija…

Ir kodėl iki šiol aš dar nebuvau įsigijęs šios stebuklų knygos? Jau vien viršelis be kompromisų tėškė į snukį – ilgaplaukis barzdotas vaikinas su stilingais akiniais, sėdintis ant prašmatnaus “harlio” ir dėvintis odinę striukę su užrašu “Rokenrol iz in mai sol”. Autorius buvo akivaizdus įvaizdžio guru; įvaizdį jam paliko senelis, kariavęs Antrajame Pasauliniame, o jo tėvas ilgus metus grojo heavy metal grupėje. Supratau, kad nebūtinai turiu atsiversti tą knygą – bet kuriuo atveju jau turiu savo būsimo iš koto verčiančio įvaizdžio gaires. Tačiau jos kaina buvo tik 4.99 Lt, tad, dėl viso pikto, įsimečiau į krepšelį, drauge su 6 x AMB ir Ambi Pur gaivikliu.

Ilgą laiką bijojau atsiversti savo naujojo gyvenimo vedlį. Buvau tikras, jog atvertęs jį suvoksiu visą savo trumpą gyvenimą nugyvenęs neteisingai. Visgi, pagaliau išdrįsęs atidaryti pandoros skrynią, pamačiau, kad akurat. Jau pirmas skyrius skelbė tiesą, kuriai paneigti argumentų neturėjau – “Nesvarbu, kas esi, bet svarbu, kad visi galvotų, kad tu esi”. Tuos, kurie mane pažįsta, suskaičiavau ant keturių pirštų – Jurgis, Antanas, Aloyzas ir Martynas – keturi miestiečiai broliai, kurie kartais grįžta namo.

Antra tiesa buvo dar žiauresnė – “Nebūtina ką nors veikti gyvenime, svarbu, kad kiti žinotų, jog veiki ir labai daug”. O aš per visą savo skystą amželį iš tiesų nuveikiau labai daug – devintą klasę baigiau tik su vienu aštuonetu, nuo keturiolikos gėriau tamsų alų, nuo tiek pat klausiausi tik teisingos muzikos ir net spėjau mėnesį pabuvoti mokyklos grupės vokalistu beigi vadybininku. Taip, nuo šios dienos aš girsiuos šiais savo pasiekimais, nes daugelis mano bendraamžių vis dar geria gintarinį, o ir barzdos jiems neauga.

Trečia idėja mane išvertė iš kėdės – “Niekam nesakyk savo tikro amžiaus, o jei kas jį sužinos, nuduok, jog fiziologinis amžius neatspindi tavo asmenybės”. Penkiolika metų aš kaip durnelis neslėpiau šios savo didžiausios paslapties. Gerai, kad laiku supratau, jog man dabar mažiausiai trisdešimt penki…

Beskaitant šią bibliją, man išdžiūvo burna ir ėmė svaigti galva. Suvokiau, jog jau senokai baigėsi šeštas stipraus AMB ir dabar pats laikas pradėti gerinti savo įvaizdį. Išėjau į balkoną ir pranešiau pasauliui apie save…