Kaip aš gaivinau Molėtų Undergroundą...

…ir ne šiaip sau kokį iš mažosios u, kurių ir taip pilna visuose Lietuvos pakampiuose, o tą vienintelį iš didžiosios U, kurį pajusti ir gaivinti retas kuris turįs galių. Šis sprendimas neatėjo netikėtai. Peno pamąstymams apie ypatingai prastą Molėtų Undergroundo padėtį man davė skausminga patirtis atostogaujant šio gražaus miestelio apylinkėse. Vasarą klajojant aplinkiniais miškais ir kemsynais, man akis draskė agonijoje besivoliojančių, nuo Undergroundo trūkumo dūstančių piliečių vaizdiniai. Tokių kritusių mačiau ne vieną ir ne du, o kokius aštuonis, jau neskaičiuojant tiesiog išsunktų ir bejėgiškai gulinčių aštuoniolikos litrinių tamsaus. Išvydęs tokius vaizdinius burnoje pajutau kartėlį, tad spjoviau cigaretę ir užsidegiau naują, šįkart tarp lūpų įspraudęs teisingą jos galą…

Grįžęs į Vilnių, apie pusmetį kontempliavau Molėtų Undergroundo gaivinimo planą, nepamiršdamas kas vakarą pagaivinti ir patį save. Planas galutinai susikristalizavo, kuomet iš veiklos pasitraukė paskutinis vietinių undergroundinių (iš mažosios!) renginių organizatorius Kaliošas. Kur jis pasitraukė, niekas negalėjo tiksliai atsakyti, bet girdėjau gandų, jog lyg ir išvažiavo į šalį, kur undergroundu kažkodėl visi vadina požeminius traukinius. Keistuoliai. Bet kuriuo atveju, supratau, jog tai ženklas pradėti veikti mano asmeniui…

Nedvejodamas ir pasitelkęs kalkinį popierių iš pradžių padariau du plakato, turėsiančio atgaivinti Undergroundą, egzempliorius. Dariau juos be jokių spausdintuvų pagalbos, plikomis rankomis, nes tai juk Undergroundas. Kone kaligrafiniu raštu plakate išdėsčiau tokią informaciją:

Underground koncertas Molėtuose, vasario 13 dieną!!!

P.S. Pirmame laiške įrašykite slaptažodžius „Kur, kelinta“, o į kitą voką įdėkite tuščią voką su užklijuotu 1 Lt vertės pašto ženklu. Laukite atsakymo. Pastaba: jei gausiu tik vieną laišką, sunaudosiu jį prakuroms!“

Žinojau, kad gaivinti Molėtų Undergroundą reikia pamažu, idant per staigiai atsigavęs nepradėtų skeryčiotis. Todėl ir plakate užrašiau tik vietines grupes, nes puikiai suvokiau, jog užrašęs grupes iš kitų miestų su šiuo koncertu niekaip nenukonkuruočiau „Iki“ Žigulinio akcijos. Paskaičiavęs kaštus nustačiau simbolinę šešiasdešimt šešių centų kainą; Undergrounde save gerbiantys negalvoja apie kažkokį pelną. Nenorėdamas susilaukti nepagrįstų ir užgaulingų išankstinių priekaištų iš namo, kuriame tą žymią dieną įsikurs baras „Penktadienis Trylika“, savininkų, tyčia plakate neužrašiau tikslaus adreso. Buvau ramus – kas tikrai norės ateiti į koncertą, atsiųs du laiškus.

Vieną plakato kopiją pakabinau stotyje ant stulpo, kitą prie „Maximos“. Atlikęs sunkiausią darbą Molėtų Undergroundo istorijoje, supratau, jog dabar beliko tik laukti jo vaisių. Laukiau jų iki pat vasario tryliktosios, ir, negavęs nei vieno laiško, vos nenumiriau iš laimės. Taip, taip, taip, man neliko abejonių, jog Undergroundas (iš didžiosios!) Lietuvoje yra dar gyvas!