Kaip aš dalyvavau baltų suvažiavime...

Tuomet, kai visi mano pažįstami (ne nuo žodžio „žindyti“) parduoda vasaras svečioje šalyje už svarus (lietuviškai tai būtų 0,45 kilogramo – brutal. past.) kažkokių sterlingų, aš savąją kuo ramiausiai užstatau Molėtuose už 5 litrus naminio alaus… per dieną. Taip visas vasaras aš ir praleidžiu laistydamas barzdą, be kita ko, ir močiutės daržus. Tačiau ši vasara buvo neplanuotai sutrikdyta, kuomet begrėbdamas šieną pievoje radau popieriaus skiautę. Nors pats popierius buvo panašus į slidųjį ir blizgųjį, bet glamžyta jo faktūra išdavė, jog skiautė ryškiai paruošta rimtam procesui būdelėje už daržinės. Išvyniojęs ją supratau, jog ji buvo ne tik paruošta…

Visgi šis įžūlus bandymas užmaskuoti man svarbią informaciją nesutrukdė perskaityti, jog rugpjūčio 26-28 dieną prie Kernavės vyks visuotinis devintasis baltų suvažiavimas. Per šią vasarą alaus dėka aš jau buvau spėjęs susipažinti su visais baltais ir kitais kanopiniais, tad nedvejodamas supratau, jog mano vieta – ten. Taigi sulaukęs esminės dienos, šokau į savo proginius drobės triūsikus, užsimečiau meniškai iš lenciūgo supintą palaidinę ir, apsiavęs neseniai kermošiuje pirktus šiaudinius kedus, tariau „Sudieu“ močiutei. „Anūkėli, pasiimk savo ąžuolinius kerzus, jei pradės lyti…“, – pavymui gyvenimiška patirtimi dalinosi sengalvėlė…

Ypatingo mažumo lentelės man nurodė teisingą kelią į numatytą vietą, tad, apsukęs keletą ratų aplink, nuotaikingai pribirbenau prie įvažiavimo į suvažiavimą ir buvau sutiktas malonia greitakalbe “atidaryk-bagažinę-kiek-alaus-veži”. “Tris didelius,” – tąkart iš gėdos nuleidau akis, nes be šešių paprastai viešumoje nesirodau. Kadangi neklausė apie kitus gaiviuosius, tai “Trejas devynerias” ir jų magišką devynių galią palikau posėdyninėje ramybėje.

Pirmas įspūdis atvykus į sambūrį buvo… Valia. Nemačiau jos du mėnesius, tad buvau lengvai šokiruotas ir pasijutau tarytum su juodais ragais. Jos lig ausų sukelta krūtinė ir aštraus siužeto makiažas vertė mane pertraukinėti pokalbį triskart devynis kartus vilgant sustresavusią širdį. Mano tai-či akių vartymo pratybos padėjo mums abiem suprasti, jog aš tapau beValiu…

Vėliau tą dieną pamenu, jog sutikau keletą draugų ir kažkuriuo momentu jųjų paprašytas nuėjau alaus į automašiną. Ant jos galinės sėdynės ir sutikau šeštadienio rytą. O šios dienos potyriai mane įgalino suvokti, jog baltų suvažiavime dar gros grupės ir bus kitų pramogų. Tarp grupių buvo tokių, kurios grojo kūl grindą, dar vienos buvo pasivadinusios animacinio filmo herojų pavadinimais, pvz., gotemonai, o tarp kitų pramogų buvo įsiterpusios žolės ir Vydūnas.

Kaip ir dera baltų suvažiavime, po jo teritoriją šlaistėsi baltas šuo, kuris gėrė alų ir atrodė pagiringas. Išvydęs tokį fenomenalų vaizdą, pagalvojau, kad reiktų primažinti tam tikras apimtis, bet, išgirdęs, jog kiti irgi jį mato, supratau suklydęs, tad pasukau Sašai ir pasakiau, kad užvežtų dar. Jau vėliau, vakare, grįždamas į savo nakvynvietę, užsiėmiau olimpine sporto šaka – kojų vilkimu vartant palapines. Po kažkurios jų išvertimo teko prisiminti ir 100 metrų sprintą.

Naktį iš šeštadienio į sekmadienį susapnavau, jog visoje renginio teritorijoje renku šiukšles. Pabudęs nusijuokiau iš tokio kvailo sapno, bet nuorūkas ir suglamžytus cigarečių pakelius iš kišenių subėriau į tam skirtus maišus. O pats sekmadienio rytas man negailestingai surepavo: “Ne-be-turi pi-ni-gų? / Ne-be-tęsk pra-mo-gų!”. Tad nuleidęs pajuodusias akis sugrioviau palapinę…