Juodieji AKIWARAI įtraukė, bet nepaskandino

Foto: Crazyte

Kokį vaidmenį muzikoje atlieka būgnai? Šis ritmo sekcijos atributas dažniausiai stovi scenos gale, todėl būgnininkas sunkiai matomas. Būna, kad jis kartais padainuoja, išimtinais atvejais dargi atsiduria su savo artilerija avangarde ar palaksto po sceną tarp kitų muzikantų. Tačiau tąją lapkričio 27 d. „Mulen Ruže“ grupelės žmonių sumetalėjusios ausys taip pasigedo „gyvų“ mušamųjų, bent jau nugrūstų į scenos kamputį, kad nors verk. Štai kada suvoki, kad net gitarinė muzika praranda žavesį, jeigu trūksta to išganingojo komplekto. Bet apie ką aš čia tiek postringauju, juk lankėmės senovinėje galerijoje, įsmukę pro ketvirtųjų Akiwarų akis. Tad apie jas.

Prieš pat 19 val. įplaukus į raudonąją malūno erdvę nustebina menkas žmonių kiekis. Net ir prisiminus, kad kituose miesto galuose savo renginiais masino Pilaitės vidurinioji, „Bixai“ ir „Brodvėjus“, kuris tada vis dėlto nesudegė, negalim nuslėpti nuostabos. Atiduodam savo storuosius drabužius ir litus į rūbininko rankas ir neriam šiltesnėn aplinkon. Ten projekcijoje ant sienos darkosi belytė būtybė M. Mansono vardu. Vis tik geriau žiūrėti į šį moterų mylėtoją negu į mumija virstantį vaikų mėgėją M. Jacksoną, taigi dėmesys kurį laiką prikaustomas čia. Apsiginklavę kas kava, kas vietiniu brendžiu, kas vyno taure, bet daugelis likę ištikimi nepigiam putotam skysčiui, laukiame pagrindinio veiksmo. Kai po pusvalandžio pagaliau patenkame į salę, vaizdas ne koks, žmonių gal ir 200 nėra. Toks įspūdis, kad daugelis gotų sušalo plikus pilvus, lateksuotas kojas ir sijonuotas povyzas, nes tik vienas kitas apsilankė šiame renginyje. Matosi, kad dalis įvairių pažiūrų lankytojų pasirinko „Akiwarus“, bet ir tokių mažoka. O metalistams/rokenrolistams ir vis dar pankuojantiems čia iš esmės nebuvo ką veikti. Taigi…

Pirmieji akivaruosna murkdyti imasi vilniškiai LAUXSNA LAUKSNA. Nuo industrinių ritmų pradeda vibruoti metalinės lubų konstrukcijos, kurios grasinasi pažirti ant negausių galvų ir išsisklaidyti gausioje erdvėje. Nenuspėjami sceniniai eksperimentai, besiblaškantis projekto duetas ir sintetiniai ritmo smūgiai nesukelia didelių sentimentų, bet kažkas laiko salėje ir tiek. Galbūt neblogas skambesys, gal vėl gana įspūdingas šviesų žaismas, gal savotiškas smalsumas, ką gi čia veikia UGNĖLAKIO gerklė (baltų kultūros akcentai nelabai ryškūs). Netrukus pradeda vibruoti grindys, padai ir plaučiai, bet nesitraukiam (gal žemės drebėjimas „užgrūdino“?). Vis tik triukšmo dozė kuriam laikui nokautuoja ausis ir smegenis, taigi po gero pusvalandžio išslinkus į baro erdvę sunkiai sekasi susišnekėti. Bet 1/4 programos įvykdyta. Kas toliau?

Galima tikėtis sielos reikalų sutvarkymo, bet žvalgyba praneša, jog į antrąją akivarų akį pradeda traukti estai – FORGOTTEN SUNRISE. Šis saulėtekis neretai nušviečia lietuvišką dangų, taigi jo lengvai nepamirši. Ką gi, jau trio, bet ritmas vis tiek sintetinis. Susižvalgo toji grupelė tarpusavyje – ech, rodos, ant pjedestalo iškeltume „tikrą“ būgnininką… Bet estai varo neblogai, vokalas aiškus, išvaizda kažkiek primenantis Lembetu iš LOITS, nors dvi gitaros atrodo prislopintos. Asmeniniai įspūdžiai kur kas geresni negu per „Death Comes…10“, gal net norėsis paklausyti jųjų „Ru:mipu:dus“. Nors turbūt teks sutikti su tais, kurie sakosi FS esant grupe, galinčia nepatikti išgirdus tris gabalus, bet jei patiks, tai tik po gero įsiklausymo. Antroji akis iš tiesų žymiai maloniau nuteikia, bet jųjų stiliaus apibūdinimas (death-beat trip-metal) skamba juokingai. Ką gi, 2/4 jau įveikta.

Dabar jau tikrai sielos reikalų tvarkymas. Kadangi su manąja, panašu, viskas daugmaž tvarkoje, laikinai įstoju į bendraminčių draugiją ir didžiąją laiko dalį praleidžiu salės prieigose. Šios draugijos principas – nors senokai susidurta su SIELA, ne itin jos pasiilgta, tegu ir grįžusios „su vokiška dvasia“ iš festivalio Drezdene. Gotikinės scenos „legenda“, ne visai aišku, kodėl pelniusi tiek liaupsių ir titulų, gerai klausosi ir už sienos, nes nieko naujo negirdim, o juo labiau nesitikim pamatyti. Nors pradžioje SIELA skamba nelabai „sieliškai“. Be to, ir čia nesama neprogramuotų būgnų, taigi galutinai aišku, jog šįvakar jų nebus. Kai trauka į trečiąją akį, rodos, baigiasi, vienas kategoriškiausiai nusiteikęs draugijos narys prašo nebekartoti, bet sielos tvarkdariai jo neišgirsta ir dar kuriam laikui tęsia „išganymą“. Pagaliau tyla. 3/4 laiko praleista, laukiam „schwarz“ dalies.

Kadangi tikrų būgnų nėra, vakaro „žvaigždės“ susitvarko stebėtinai greitai. Per tą laiką dar tenka stebėti, kaip besiblaškanti mažylė pūstu sijonu maldauja draugių išvaduoti supančiotas rankas, kurias už nugaros juodu kaspinu suriša į gotus nepanašūs niekadėjai. O tada jau skelbiama renginio kulminacija – THE ANCIENT GALLERY, sako, RAMMSTEIN įpėdiniai. Ką gi, įvertinsim.

Rūko ir prožektorių jūroje išnyra keturi siluetai įvairaus ilgio plaukais. Vokalistas visai be jų, štai kodėl primena IMPALED NAZARENE frontmeną. Iš Saksonijos atsibastęs kvartetas iš karto imasi darbo, bet panašumas į Rammsteinus toks, kaip banginio į dramblį. Gotikos, repo, industrijos, elektronikos, šokių muzikos, metalo ir dar kažko mišinys ne iš karto perprantamas jau spėjusių pavargti smegenų. O kai pagaliau jų priimamas, tenka pripažinti, kad iki garsiųjų tėvynainių jiems dar toloka. Daugelio paklaustų apie tai pažįstamų nuomonė analogiška, nors TAG irgi dainuoja vokiškai. Vibruojanti erdvė ir kūnas, kuriam net nereikia vibratoriaus, nejaučia didelio malonumo net ir skambant dainai apie seksą. Žavi nebent įspūdingas apšvietimas. Paskui nuskamba daina apie krepšinį, kuri taip pat ne itin kuo išsiskiria. Kai vokalistas anonsuoja naujus kūrinius iš pristatomo albumo „Alles ist Nichts“ ir pasiūlo įsigyti jų produkcijos, platinamos čia pat už sienos, įsilinksminęs neblaivus kolega pradeda prašyti „senų gabalų“, nors aišku, kad jis nė velnio nenutuokia apie šių vokiečių kūrybą. Galiausiai atvarę visą valandą ir jau pradėję net patikti, senovinės galerijos atstovai pakartoja du kūrinius ir atsisveikina. Su kokiu pusšimčiu žiūrovų, kiti jau spėję išsibėgioti.

Kad ir kaip tikėtasi suspėti, paskutinės visuomeninio transporto priemonės nuvažiuoja ilsėtis į parkus, taigi bandom laimę gausiose taksi bendrovėse. Laukdami jųjų siųstų mašinų, bandom spėti, ką reikštų BK raidės virš durų. Čia pro tąsias duris su gera porcija garo išvirsta pusnuogės gotės ir puola fotografuotis prie apšerkšnijusio stulpo, sniego ir ledo peizažo fone. Fotosesijon įsijungia ir kiti fotografai, taigi mums, kailiniuotiems ir pirštinėtiems, belieka kalenti dantimis ir svarstyti, kiek pinigų vaistams teks išleisti šio lateksuoto, dryžuotomis kojinėmis šviečiančio ir pašonėje į kailines kepures panašias rankines pasikabinusio dueto gimdytojams. Netrukus išsivažinėjam po šiltus namus, ant kalno palikę nuo elektroninių/industrinių garsų virpančius vitražuotus ir grotuotus langus ir prieštaringas mintis apie koncertą. Jų esmė tokia: kaina gal ir verta „grieko“, bet viskas atrodytų kur kas įspūdingiau, jei Vokietijoje nebūtų RAMMSTEIN.