JUDAS PRIEST "Painkiller" - heavy metal klasika

JUDAS PRIEST – tai britų heavy metal legenda. Grupė, kurios 1976 metų antrojo albumo muzikai apibūdinti pirmą kartą žurnalistai panaudojo terminą heavy metal. “Jud’ų” vokalisto Rob Halford apranga (odinė striukė su kniedėmis ir kita metaline atributika) sukūrė metalistų įvaizdį, o grupės gerbėjai tapo pirmaisiais metalistais. Tekstinis šios grupės indėlis formuojant metalo filosofiją tiesiog milžiniškas.

Nuolat technine prasme progresavusi ir sunkėjusi grupė gerus penkiolika metų buvo stiliaus lyderė ir ideologinė kelrodė žvaigždė. 1990 metais, rodos, dar kartą norėdami parodyti kaip reikia groti tikrą metalą, metalo klasikai išleidžia savo šedevrą – “Painkiller”.

“Nuskausmintojas” – taip verčiasi albumo pavadinimas, ir titulinis albumo gabalas prasideda naujojo būgnininko Scott Travis nuožmia artilerijos ataka. Greitas, sunkus, atakuojantis, pilnas įniršio metalas, pjaunantis plataus diapazono Rob Halford vokalas atrodo tuoj sprogs nuo įtampos. Tačiau didžiausias siurprizas dar laukia gabalo vidury – tai dvi nuostabios dviejų neišskiriamų draugų Glenn Tipton ir K.K. Downing aukštom natom iš vidaus pjaunančios kūną solo partijos. Sunkiai verčiami ir suvokiami Kunigo Judo tekstai visada turėję kažkokią paslėptą alegorijomis mintį ir iš pirmo žvilgsnio atrodo keistų minčių kratinys, kurį suvokti sugeba tik metalu persismelkusios smegenys. Painkiller – tai metalo mesijas, pusiau žmogus, pusiau mašina, raitas motociklo ir drakono hibridu, išgelbėsiantis žmoniją iš apokalipsės gniaužtų.

Antrasis gabalas – Hell Patrol pakilios nuotaikos greičio demonų Pragaro Sargybinių himnas, taip pat gali pretenduoti į geriausią šio disko perliuką. Jau ramesnis tradicinio pulsuojančio pristiško Heavy Metal opusas su nuostabia dviejų gitaristų solo partija.

All Guns Blazing primena, kad ginklai visada paruošti mūšiui ir pratęsia Painkiller temą apie nuolat vykstančią gėrio ir blogio kovą. Įnirtingas dalykas su puikiomis Glenno soluotėmis. Leather Rebel – be jokios abejonės aišku kas tas maištininkas odiniais drabužiais. Tikras dvasios pakilimas, himnas metalistui liepsnojančia širdimi. Vėl rodos Judai, o ypač naujasis karštasis būgnininkas, gerokai įvažiavo į “speed metal” ribas, greitas ir tiesio geras metalas.

Nuožmus Metal Meltdown pasakoja apie pasaulį užliejančią metalo laviną, kurios nieks nesustabdys! Super greitas gitarų intro, galingas greitas ritmas, rodos užliejantis karšta metalo lavina, bei viena geriausių dviejų gitarų dvikovų. Šeštasis disko “trekas” Night Crawler, jau nuo pat pradžių pranašauja kažką baisaus. Slogi atmosfera gabalo pabaigoje, kai nutila gitarų gausmas ir lieka tik išsigandusios aukos širdies dūžius primenanti Ian Hill boso gitaros plakimas, ir nakties įsibrovėlio, pabaisos, nuo kurio neįmanoma pasislėpti, siaubą keliantis nagų brėžimą atstojantis gitarų džiržgesys, bei vokalisto baugus pusiau šnabždesys įelektrina atmosferą ir sukuria tikrą beviltiško siaubo paniką.

Sekantis pakilus opusas – tai metalinė priesaika tarp kūjo ir priekalo, Between The Hammet & The Anvil. Metaliniai kalamo metalo dūžiai, gitarų dvikovoje pakiliai įtempta atmosfera, jausmui sustiprinti puikus prodiuseris Chris Tsangarides kartą K.K. gitarai leidžia iš aukštų natų kažkaip labai vietoj nuslysti į perkrovą.

Ir pagaliau viena geriausių sunkiųjų metalo baladžių A Touch Of Evil, suteikia galimybę Rob Halford parodyti visą savo platų vokalo diapazoną nuo sodraus vyriško iki beviltiškai aukšto. Varpo dūžiai, saikingų klavišinių intro, niūriai liūdna atmosfera kutenanti giliausius sielos kampelius, bei vokalas puikiai perduodantis teksto prasmę ir jausmą. Rodos iš tikrųjų Rob atsiduoda Blogio glamonėms, nors dar bando priešintis, tačiau aistra stipresnė. Tai jį užvaldo, įveda į transą. Puiki soluotė ir… “pažadink manyje troškimą” staiga į aukštybes pakyla vokalas, “valdyk mano sielą kol liepsnoja kūnas” lyg rėžiamas Rob dar kart pakyla kankinamu aistringu balsu ir – kulminacija “ateik paimk mane” plyšta balsas dar aukštesniam ribiniam diapazone.

Battle Hymn puiki trumpa instrumentinė įžanga į ilgiausią albumo gabalą. One Shot At Glory tikras garbės šūvis. Pakili metalinė nuotaika kviečia pakelta galva stoti į pergalingą kovą. Puiki kompozicija su puikiomis kelias minutes trunkančiomis nuostabiomis gitarų dvikovomis, puikiai užbaigia diską.

Kodėl reikėtų įsigyti šį albumą? Diskas puikus, klausosi nuo pradžios iki galo, monotonijos tiesiog nėra, nors tuo pačiu visas darbas sudaro nuostabų monolitą. Judas Priest čia praplatino tradicinio Heavy Metal ribas iki speed, power, ir net thrash ribų, kartais jas peržengdami. Turėdami super žvaigždžių statusą ir ne tik metalistų tarpe, patirtį ir finansų, Judai leido sau visiškai atsisakyti komercinių gaidelių. Puiki kokybė, jokios sintetikos, jokio nukrypimo – grynakraujis metalas tiek muzikiniu tiek tekstiniu filosofiniu požiūriu. Viskas padaryta tiesiog aukščiausios klasės muzikantų rankomis. Puikiai suderintas sunkumas ir greitis su viena, o dažnai ir keliom persipinančiom melodijom. Atskirai dirbančios dvi solo gitaros, jausmui sustiprinti kartais susiliejančios į galingą visumą. Tekstui perteikti ir sustiprinti jausmui puikiai naudojami antram plane vykstantys, dažniausiai gitaromis išgaunami spec efektai, muzika ir žodžiai sudaro vieną visumą. Unikalus su niekuo sesupainiojamas plataus diapazono ir “plačios gerklės” jausmingas vokalas čia įnirtingai plyšauja, čia dainuoja sodriu vyrišku balsu, tai staiga puikiai paima aukštą natą.

Ko gero tai vienas geriausių, o gal ir geriausias visų laikų klasikinis metalo albumas. Įvertinimas – be jokios abejonės, 10/10.

Dainų sąrašas:

1. Painkiller
2. Hell Patrol
3. All Guns Blazing
4. Leather Rebel
5. Metal Meltdown
6. Night Crawler
7. Between The Hammer & The Anvil
8. A Touch Of Evil
9. Battle Hymn
10. One Shot At Glory