JUDAS PRIEST – jei Judas būtų nukryžiuotas...

Neužilgo: “Faktų virtinė apie Rob Halford ir jo grupes”

Prologas

Marijos žemė vėl pavojuje! Nors pasibaigė permaininga vasara, ir iš Elados kraštų atsklidęs „pūvančio Kristaus“ dvokas rietė besidžiaugiančių rudeniu nosis, jau sklando kalbos ir apie lemtingą kalendorinės žiemos pradžios įvykį. Kviečiama liudyti neparašytą Biblijos istoriją – viename asmenyje apsireikšiant Judą ir kunigą. Gal ši kronika atrodytų kitaip, jei būtų nukryžiuotas biblinis išdavikas, bet… Ta proga pažiūrėkime, kokį „kam virš trisdešimt“ kelią nuėjo legendiniai britai, kurie per tuos metus nepašvinko, neišdavė heavy metalo ir galiausiai atgimė su nenuilstančiu Robu Halfordu avangarde. O buvo taip…

Praeitis

Pradėsime nuo to, kad JUDAS PRIEST (JP), pelnytai ar ne, laikomi antra po BLACK SABBATH (BS) grupe, sukėlusia „revoliuciją“ muzikos istorijoje. Sakoma, kad jie savotiškai į muzikos verdenę suliejo BS gotiškai doom‘išką atmosferą su LED ZEPPELIN rifais ir greitais pasažais, pridėjo dinamiškas dviejų solo gitarų „atakas“ ir tokiu pavidalu ankstyvaisiais 70-aisiais pradėjo New Wave of British Heavy Metal (NWOBHM) erą. Su tuo galima ir ginčytis, kaip ir dėl šios komandos susibūrimo laiko, kuris biografijose varijuoja 1969 –1971 metais. Bet visa tai įvyko Birmingham‘e (UK), JP neabejotinai grojo ir tebegroja heavy metalą ir šia dvasia auklėja jau trečią „geležinės“ gerbėjų armijos kartą. Dar manoma, kad tai viena sėkmingiausiai ir ilgiausiai gyvuojančių metalinių kapelų. Ir kad būtent ji padėjo pamatus 80-ųjų aušroje suklestėjusiam speed, thrash, o vėliau – ir death metalui (nepainioti su šių stilių pradininkais). Nors kelias buvo ir permainingas, ir duobėtas…

Kaip dažnai nutinka, užuomazgą davė mokyklos draugai K.K. Downingas (gitara) ir I. Hillas (boso gitara). Mikrofonas tuo metu patikėtas J.A. Atkinsui, o pirmuoju iš vėliau dažnai besikeisiančių būgnininkų tapo J. Ellisas. Vokalisto buvusioji grupė kaip tik vadinosi JP, taigi naujoji formacija, ilgai nesukdama galvos, perėmė šį vardinį „palikimą“. Pirmasis mušamųjų „meistras“ atgrojo tuziną koncertų, pradedant pirmuoju – 1971 m. kovo 16 d. „John‘s Hall“ Essington‘e (UK) – ir estafetę perdavė A. Moore, o šis netrukus – Ch. Campbellui. Dar po poros metų iš koncertinio maratono pasitraukė ir šis, o drauge ir Atkinsas. Va tada ir patekėjo dabartinės šlovės saulė, mat prie mikrofono stojo I. Hillo svainis R. Halfordas. Mušamaisiais užsiėmė J. Hinchas. 1974 m., kai daugelis dabartinių jaunųjų grupės gerbėjų dar nebuvo gimę, vyko intensyvus turas, aplankant Vokietiją ir Olandiją, po kurio pasirašytas kontraktas su maža britų kompanija „Gull“, ir pasaulį neužilgo išvydo pirmagimis, žaismingai pakrikštytas „Rocka Rolla“. Šiojo gimime jau dalyvavo ir iki šiol išsilaikęs puikus gitaristas G. Tiptonas. Pirmasis blynas neprisvilo, bet nesulaukė didesnio dėmesio. Po koncertų virtinės vėl pasikeitė būgnininkai – grįžo Moore. Ir išleistas antrasis albumas „Sad Wings of Destiny“. Šis jau sulaukė neblogų recenzijų, bet išleistas mažoku tiražu, taigi finansiškai didelės naudos nedavė. Užtat grupę pastebėjo koncernas „CBS Rec.“, pasirašęs ilgametę sutartį. Jo globoje 1977 m. pasirodė „Sin after Sin“ ir „tradiciškai“ pasikeitė mušamųjų savininkai – šį kartą rekrūtu tapo S. Phillipsas. Bet neilgam, mat į pirmąjį turą po JAV JP leidosi jau su L. Binksu. 1978 m., pasirodžius „Stained Class“, pagaliau ėmė rastis pripažinimas tarptautinėje metalo scenoje. Nors tuo metu metalo muzika apskritai pateko į krizę, mat Britanijoje ypač išpopuliarėjo punk kultūra. Vis tik būtent šis albumas laikomas NWOBHM pradžia, nors kartais kronikos klysta. Netrukus su kito produkto, besivadinančio „Hell Bent for Leather“, išleidimu (gimtinėje jis kažkodėl vadinosi „Killing Machine“), prasidėjo kniedėmis apkalinėtų odinių drabužių mados, ir į areną išrūko motociklas. Ta proga pasirodė ir pirmasis live diskas, „Unleashed in the East“ (Japonija), kuris JAV tapo „platininiu“. Tais 1979 m. mušamieji vėl išvydo naujas lazdeles, šį kartą – D. Hollando (ex-TRAPEZE) asmenyje, ir ištisam dešimtmečiui. Su šiuo neeiliniu įvykiu sutapo ir „British Steel“ (1980 m.) atsiradimas. Šis ne tik paskleidė tokius hitus kaip „Breaking the Law“ bei „Living after Midnight“ ir pateko į britų chart‘ų trečiąją poziciją, bet ir tapo antruoju „platininiu“ Užatlantėje. Kitų metų „Point of Entry“ buvo beveik toks pat sėkmingas, JP koncertai tapdavo neeiliniu įvykiu, albumų pardavimas augo kaip ant mielių, ir grupė įgijo didžiulį populiarumą. Toliau buvo „Screaming for Vengeance“ (1982) ir Defenders of the Fight“ (1984). Tuo metu metalo scenoje iš esmės ėmė keistis mados, mat METALLICA „užvirė“ thrash‘o košę. Taigi „Turbo“ (1986) tapo savotišku eksperimentu, elektronizuotu ir sintezatoriais praturtintu skambesiu. Senieji grupės gerbėjai raukėsi, nors virš milijono kopijų vis dėlto pateko į asmenines kolekcijas. Bet „Priest…Live!“ pirmą kartą po devynerių metų produkcijos nenuskynė „aukso“. Tą pavyko padaryti tik su „Ram It Down“ (1988). „Pribrendo“ eilinė būgnininkų kaita, prie komplekto įsitaisė iki šiol tebesantis (tiesa, su pertrauka) S. Travisas. Tuomet gimė ir „Painkiller“, kuris daugelio fanų laikomas kūrybine JP viršūne, nors kritikai įžvelgė komandos populiarumo saulėlydį, o kai kas prašneko ir apie „Halfordo eros“ joje pabaigą. Iš tiesų netrukus Robas atsisveikino su kolegomis, bet tuo metu dar nutiko kai kas, kur kas nemalonesnio. Dviejų paauglių iš Nevados (J. Vance ir R. Belknapo), kurie apsvaigę nuo narkotikų sutartinai nusišovė, gimdytojai apkaltino į tai pastūmėjus seną JP dainą „Better by You, Better than Me“ (iš „Stained Class“). Galiausiai absurdo spektaklis baigėsi grupės naudai, o interviu jos nariai pasakė: „jei jau mes galėtume savo kūryba paveikti kažkieno pasąmonę, tai ne žudikiška linkme, o paskatintume nupirkti daugiau mūsų albumų…“.

Bet pokyčiai nenumaldomai priartėjo, ir Halfordas pasitraukė, kad įkurtų thrash‘o komandą FIGHT. Taigi 1993 m. nieko kito neliko, kaip išleisti „memuarinį“ rinkinį „Metal Works 73–93“, o 1996 m. solinį albumą įrašė ir gitaristas Tiptonas. Tuomet iš PRIEST tribut‘inės komandos ir WINTER‘S BANE „priviliotas“ vokalistas T. Owensas. O po metų jau gimė „Jugulator“, su kuriuo sugrįžta prie JP ištakų (skambesio prasme). Tuo tarpu Halfordas įkūrė projektą TWO. JP „atsakė“ koncertiniu „98 Live Meltdown“, kuris reiškė ne grupės krachą, o inauguraciją su naujuoju „balsu“. Šis vėliau sukūrė „pasakojimą apie greitą praturtėjimą“, o tiksliau“ – siužetą filmui (2001 m.) apie tai, kaip jis tapo savo visų laikų mėgstamiausios komandos frontmenu. Tuo tarpu „pabėgėlio“ projektas, kurio pavadinimas nereiškė dviejų diskų (išleistas tik vienas, 1997 m. „Voyeurs“), iširo, jį pakeitė kvinteto HALFORD susibūrimas. Išleistas „Ressurection“ (2000), turas su IRON MAIDEN (Brave New World, JAV). O JP, jau po „Atlantic“ sparnu, išleido „Demolition“, tapusiu Owenso gulbės giesme savo favoritų gretose. „Steamhammer“ dar pagamino „Live in London“ (2003), bet tuo metu JP ir Halfordas ėmėsi kurpti savo ilgametės karjeros iliustraciją box‘o „Metalogy“ pavidalu, kas galiausiai privedė prie grupės atsikūrimo senąja sudėtimi.

Dabartis

T. Owensas nukeliavo į ICED EARTH. Tuo tarpu 2004-ųjų JP koncertinis turas tapo tramplinu, nuo kurio 2005 m. nučiuožė „Angel of Retribution“ („Sony Music“). Angelas tai ar velnias jo pavidalu – spręsti ne šventikams, o mums, šių veteranų gerbėjams, na, ir kritikams. Dar galime įvertinti „Metalogiją“, sudarytą iš 4 CD ir 1982 m. koncertinius įvykius įamžinusio DVD. O dabar – atgimimo liudijimas…

R. Halfordas pasakoja: „du paskutiniai mano albumai buvo tarsi tiltas sugrįžimui į JP. Išbandęs dar neištirtus solinės karjeros vandenis, pagaliau grįžau ten, kur pradėjau. Vis dėlto geriausia, ką esu padaręs, buvo šios grupės gretose. Supraskite, tarp mūsų niekada nebuvo priešiškumo, nors įrašinėjant „Painkiller“ vyko kai kurie dalykai, apie kuriuos ne visi turėtų žinoti. Išsiskyrimo momentas buvo sunkus, tačiau po to vis artėjo susivienijimas iš naujo“. I. Hillas antrina: „tarp mūsų su Robu kontaktas buvo visada, galų gale jis yra mano svainis“. Čia įsikiša ir G. Tiptonas: „su Robu jaučiamės puikiai. Nors buvo nemažas „tylos“ periodas, prieš tai ilgą laiką mes buvome vieningi ir neišskiriami. Aišku, laikmetis be jo mums suteikė naujos patirties ir lėmė tai, kad JP išliko. Bet tai buvo tarsi Robo laukimas, nes vis dėlto jis šioje grupėje yra nepakeičiamas“.

Pirmasis turas kartu taip pat suteikė nemažai entuziazmo. I. Hillo manymu, „tiesiog puiku vėl stovėti kartu ant scenos po tiek metų pertraukos. Owensas yra geras vokalistas, bet Robas kažkaip pritraukia publiką, jis ant scenos jaučiasi labai užtikrintai“. O G. Tiptonas žavisi tuo, kad turas po Europą ir JAV (čia – Ozzfest pavidalu) praėjo puikiai, ir jie turėjo daug pasitenkinimo (nereikia suprasti nešvankiai, nors ne paslaptis, kokia yra „sūnaus paklydėlio“ orientacija…).

Pasimėgavę turu, muzikantai prisimena albumo įrašymą, kuris vyko pertraukomis tarp išvykų. Robas: „dainas pradėjome rašyti dar 2003 m. spalį. Visos 10 jų visai naujos. Viskas vyko greitai ir sklandžiai, nes mes su G. Tiptonu ir K. K. Downingu – puiki komanda, o muzikinės idėjos kildavo visų mūsų penkių galvose“. Visi sutinka, kad tokia demokratija labai svarbi. Mat tik tada galima išvengti muzikos vienodumo ir nuobodumo. Robas vėl pabrėžia: „mums nereikia daug svarstyti, kokia linkme eiti. Mūsų kūrybiniai santykiai trunka ne vienerius metus, taigi mes galvojame ne po vieną, o kaip grupė JP“. K.K. Downingas pritaria: „iš tiesų mes esame viena komanda. Gal dėl to, kad žmonės priprato būtent prie Robo balso, o gal todėl, kad T. Owensas žymiai už mus jaunesnis, tuo periodu mes savotiškai likome publikos nesuprasti. Kita vertus, beprasmiška buvo kartoti su nauju vokalistu tai, ką darėme prieš tai. Ko gero, ir tada liktume nesuprasti…“. O G. Tiptonas labai kategoriškai pareiškia: „grįžus Robui, tiesiog sėdome rašyti naujų kūrinių, nesvarstydami fanų lūkesčių. Tai mums tiesiog darytų didelį spaudimą, taigi kūrėme natūraliai ir tuo buvome labai patenkinti. Juk net geras albumas gali būti vertinamas prieštaringai!“

Tai ką gi galėtų reikšti žodžių žaismas „angel“ ir „retribution“? Jau ir taip turime ne itin suderinamą komplektą, pačiame grupės pavadinime… Robas aiškina: „žodis „Retribution“ buvo parinktas jau seniai, siekiant atspindėti sugrįžimą, jėgą, agresiją ir dar neišsekusią energiją. „Angel“ atsirado spontaniškai, kai galvojome apie viršelio metmenis. Tai priešybių vienybė, nes angelas reiškia taiką, o bausmė – agresiją. Jų abiejų junginys tinka prie mūsų pavadinimo“. Taip tai taip, ir Judo, velnio, demonų, pragaro bei angelų „apsireiškimo“ netrūksta nei kompozicijų pavadinimuose, nei tekstuose.

Esama čia ir tam tikro rekordo – daina „Lochness“ trunka net 14 minučių! Jos JP nariai siūlo klausytis per ausines, tamsoje, tuomet žada pojūtį, tarsi atsidūrus nedideliame siaubo filme. Tekstas grąžina mus į 70-uosius, kai grupė po Angliją važinėjo autobusu. Teko jame nakvoti, o Škotijoje tam „geriausia” vieta pasirodė besanti… Lochnesso pakrantė (įdomu, kad škotų tarme šis žodis lyg ir reiškia „Nesės ežeras”). Robas prisimena: „sėdėjau tuomet naktį prie vandens ir mąsčiau apie šią vietą, kartu ir ramią, ir siaubingą dėl tų istorijų apie priešistorinę ežero pabaisą”. Na, o G. Tiptonas sužavėtas Robo balsu, jis negali atsistebėti, kaip po 13 metų išsiskyrimo šis vis dar puikiai dainuoja. Bet visi jie žavisi mums jau pažįstamo Roy Z. prodiusavimo sugebėjimais (Bruce D. kompanjonu, kuris būtent dėl darbo prie JP naujojo albumo prieš tai „privertė” Dickinsoną įrašyti jųdviejų tvarinį, nepasveikus po šonkaulių lūžių).

Ateitis

Mes galime daug postringauti apie heavy metalo dabartines pozicijas, JP vaidmenį šiame kontekste, „Angel of Retribution” indėlį bei kokybę ir pan. Bet geriausiai apie tai turbūt žino pati „nemirtingoji“ penkiukė. Robas: „aš įsitikinęs, kad mūsų grupei šis albumas bus sėkmingas. Jis labai svarbus. Tai ir mūsų paveldas iš ankstesnių laikų, ir dabarties vėjų heavy metalo scenoje atspindys, nes visos 10 kompozicijų visai naujos“. Na, panašiai kaip „Judas su kunigu“ ar „bausmė su angelu“… I. Hillas sutinka: „mes grįžome maždaug į „Painkiller“ laikų skambesį, bet įjungėme nemažai šiuolaikinių elementų. Nors, tiesą sakant, visada stengėmės nevengti naujovių, gal tik kiekvienais metais jos įgydavo skirtingą išraišką“. Pasak G. Tiptono, „mes tęsime ir toliau, kol turime entuziazmo ir energijos, o tai, tikiuosi, tęsis mažiausiai dar keletą metų. Kai pajusime, kad galimybės nebe tos, užbaigsime garbingai. Tai turime padaryti tik mes patys, be niekieno pašalinio įsikišimo“.

Epilogas

Tiesa, kiekvienas lieptas galų gale turi galą. Tikėkime, kad mūsų herojams jis dar nepriartėjo, nors tuo lieptu einama jau virš 30 metų. Bet vienas dalykas vis dėlto nenumaldomai artėja. Jo kai kas gal ir laukė tą amžiaus trečdalį. Tai JUDAS PRIEST vizitas į Lietuvą. Ir nereikėtų iš karto postringauti, kad mus garsios grupės aplanko tik savo šlovės saulėlydyje. JP žvaigždė dar gana ryški, ir tik spėlioti galima, kas nulėmė jos ilgametį spindesį. Galbūt ta pati priešybių vienybe, kai kunigui nusimetus sutaną, į areną išeina Judas…

Oficiali JUDAS PRIEST svetainė: www.judaspriest.com