JUDAS PRIEST “Angel of Retribution” - metaliniai angeliukai vos vos pašiurusiais sparniukais

Vienas legendinis geležinės muzikos vokalistas (Rob Halford) pasekė kito legendinio geležinės muzikos vokalisto (Bruce Dickinson) pavyzdžiu ir sugrįžo į legendinę geležinės muzikos grupę (Judas Priest). Valio. Valio. Valio. Pasidžiaugėm, dabar galim ir albumą klausyti.

Nežinau, gal dėl to, kad tokie re-unite’ai kelia pernelyg lūkesčių, ko pasėkoje, išėjus albumui, neretai juo tenka nusivilti. Ne, nebūtinai viskas būna visiškai blogai. Tiesiog… gal ne tiek gerai, kiek tikėjaisi… Ne išimtis, deja, ir Atpildo Angele. Išgirdęs tuomet dar tik gandus apie Rob’o Halford’o sugrįžimą į Judas Priest, mintyse kažkaip automatiškai susikūriau naujojo albumo įvaizdį — pergalingą, energingą, stiprų kaip Painkiller, tik dar geresnį… Ir turbūt pagrindinė mano gyvenimo bėda yra ta, kad esu optimistas…

Ne, albumas nėra toks jau blogas, koks gali susidaryti iš tokios recenzijos pradžios. “Firminis” skambesys beveik nepasikeitė. Tas charakteringas Tipton’o gitaros ir Halford’o vokalo dialogas tebeegzistuoja, tik panašu, kad Rob’as jau gerokai mažiau cypauja. Gaila.

Draivas. O taip, ko jau ko, o jo netrūksta. Rifai (o taip pat ir kompozicija) nors ir nesudėtingi, bet užvedantys. Ritmas aiškus, tiek soliakai, tiek gitara atliekami uždaviniai — gražūs. Tiesa, atsiranda ironmaideniška problema — pernelyg ilgas pernelyg primityvių priedainių kartojimas…

Imant viso albumo mastu, bendras muzikos tempas gerokai kritęs. Dabar vietoj diskiniais pjūklais ratuoto plieninio demono, skriejančio per chaosą, prieš akis kyla jau šiek tiek pavargusio, bet gerai šarvuoto ir masyvaus pragaro riterio įvaizdis. Riterio, kuris prisimena senas geras dieneles, bet slapčia jau pradeda skaičiuoti, kiek jam liko iki pensijos. Būtent tokį įvaizdį ypač iššaukia ketvirtasis gabalas “Worth Fighting For”.

Tai, ko gero ir yra pagrindinis albumo trūkumas — tempo, o nuo jo ir priklausančios energijos kritimas, taip pat atsiradęs kažkoks gabalų suvienodėjimas. Atrodo, paimti kokie 4-6 smagūs rifai, ir su jais visą laiką varijuojama. Taip, koncerte tai turėtų skambėti tikrai neblogai, bet įraše…

Egzistuoja ir dar viena problema. Kuri vadinasi “velnias, aš kažkur tai jau girdėjau”, ir kuri pasitaiko net keliose dainose (kas, mano manymu, tokiems grandams, kaip Judas Priest, nėra pateisinama). Vieno gabalo pavadinimas — “Wheels of Fire” jau pats daug ką pasako (nors pats gabalas — visai smagus, ypač geresniu lekiant autostrada) Taip pat — “Angel”. Įdomu, kiek grupių turi gabalą su tokiu pavadinimu/tema? O ir skambesys bei nuotaika — bent jau man iškyla labai daug asociacijų su Dio — “Don’t Talk to Strangers” lyriškąja dalimi…

Lyrikos — na, švelniai tariant, nieko stebuklingo… O kartais net kelia šypseną…

Lochness confess your terror of the deep
Lochness distress malingers what you keep
Lochness protects monstrosity
Lochness confess to me…

Panašių “perliukų” yra ir daugiau… Na, bet bent jau akustiškai skamba neblogai…

Tad ar būtų verta pirkti šį diską?Mano manymu, visgi verta. Tegul ir prislopę, tegul gal ir per ramūs, visgi tai yra Judas Priest, ir muzika yra tikrai kokybiška bei turinti draivo. Rojaus Z prodiusavimas tikrai geras, o Halfordas visgi yra Halfordas…

Skanaus!

Mano vertinimas: 7 iš 10 galimų balų.

JUDAS PRIEST “Angel of Retribution” ©2005 Sony/Epic records
Tracklist:

1. Judas Rising
2. Deal With The Devil
3. Revolution
4. Worth Fighting For
5. Demonizer
6. Wheels Of Fire
7. Angel
8. Hellrider
9. Eulogy
10.Lochness