JARBOE vėl Vilniuje – hipnotizuojantis vakaras

Vytenio Jurevičiaus nuotr.

Kiek pamenu, tai jau trečias amerikiečių „auksinio balso“ vokalistės Jarboe vizitas Vilniuje. Jau spėjo nugulti laiko dulkės muzikinės istorijos puslapius, bylojančius, kad Jarboe La Salle Devereaux dainavo legendinėje grupėje SWANS, egzistavusioje iki 1998-ųjų. Kaip dabar madinga, senieji mohikanai linkę sugrįžti, ką padarė ir SWANS 2010-aisiais. O Jarboe tuo tarpu jau daugelį metų užsiima soline karjera, turinčia įvairias išraiškas. Viena jų prasiveržė gruodžio 16 dieną Vilniuje, klube „nArauti“.

Neseniai užėmęs Konstitucijos pr. 23 namo rūsį, nedidelis klubas jau spėjo priglausti ne vieną alternatyvios muzikos renginį. Būta čia ir sausakimšų, ir pustuščių salių. Šį pirmadienį – sunkią dieną – 18 val. į klubą sugužėjo, sakytum, apie 100 galvų, pasirengusių „nusilenkti“ patyrusiam vokaliniam ir gitariniam talentui. Galvos tos ir žilos, menančios „gulbių“ laikus, ir jaunos, kurioms Jarboe galbūt visai neseniai tapo atradimu. Tarsi specialiai norint sukurti kamerinę aplinką ir atlikėjus visiškai suartinti su žiūrovais, prieš sceną buvo pristatyta pufų ir sėdmaišių, taigi klausytojas galėjo pasijusti tarsi mokinukas per muzikos pamoką :). Šioje erdvėje ir susibūrė negausi, tačiau tikrai žinanti, kur ir ko atėjo, auditorija.

Teko palaukti dar daugiau nei valandą, kuomet į nedidelę sceną sulipo ketvertas turbūt nedaugeliui žinomų vaikinų, besivadinančių GREAVES. Vien instrumentais „ginkluoti“ jaunikaičiai, drąsiai pasikrikštiję kojas apsaugančios ginkluotės pavadinimu, scenoje nebuvo itin drąsūs, tačiau jų grojama muzika privertė rimtai suklusti. Čia susimaišęs sunkus ambientas, metalas, psichodelinis rokas ir dar koks tuzinas kitų stilių. Tačiau toks miksas gana įdomus. Galbūt grupė dar tebeieško savo muzikinio kelio, tačiau jau dabar turėjo atkreipti melomanų dėmesį. Gera pradžia – pusė darbo, kaip sakoma…

Tos kitos, didesnės, pusės teko palaukti gerą pusvalandį. O tada scenoje, praėję pro žiūrovus, neužkliuvę už sėdimų vietų ar stovinčiųjų kojų, pasirodė dviese. Jarboe ir jos instrumentalistas su elektrizuota akustine gitara. Trumpas garso paderinimas, vandens pagurkšnojimas, repertuaro atmintinės peržvalga ir… Neriam į savotišką muzikinį valandos trukmės transą… Tai buvo savotiškas dainuojamosios poezijos vakaras, nepalikęs įspūdžio bene vieninteliam čia buvusiam fotografui, bet sukėlęs dideles publikos ovacijas.

Jarboe balso diapazonas vis dar įspūdingas, o juoda ilga suknia ir ilgos pirštinės be pirštų – stilinga apranga. Net prie basų kojų. Įsijautimas į dainų ekspresiją – vis dar josios vizitinė kortelė. O čia dar tam antrino puikus instrumentalistas, savo gitaros valdymo maniera, be įprastų rifų, imitavęs mažiausiai mušamuosius, semplus ir klavišinius. Beliko dar iš kažkur paimti pučiamuosius ;). Pritarė solidus gitaros meistras vokalistei ir savuoju bosiniu tembru.

Taigi programa buvo tikrai netikėta ir efektinga, o atmosfera – šilta. Kai užbaigusi savo programą Jarboe pasiėmė kuprinę ir be žodžių praėjusi pro publiką dingo muzikantų kambarėlyje, jos palydovas sutrenkė nenusakomai įspūdingą gitaros solo. Stygas daugiau valdydamas delnu negu pirštais, o gitaros korpusą išnaudodamas kaip būgną, muzikantas uždėjo stiprų galutinį akcentą.

Dar ilgai ploję, bet daugiau atlikėjų nesulaukę žiūrovai pabiro prie atributikos prekyvietės, kur įsigiję diskus bandė laukti autografų. Kuo šis laukimas baigėsi, ši kronika nutyli, nes galvon prisikimšusi malonių įspūdžių, patraukiau namo. O šiandien jie „išbyrėjo“ čia. Kartais mažų renginių jaukumas atperka didelių koncertų pretenzingumą…