Ištvermės, blaivybės ir decibelų dozės maratonas - METALMANIA 2003

Šiemet jau 17-tą kartą Lenkijos pietuose esantys Katovicai sutraukė minią metalistų, nes čia vyko tradicinis ir vienas iš didžiausių šioje šalyje festivalių “Metalmania 2003″. Į šią sunkiosios muzikos fiestą antrus metus iš eilės vyko ir Lietuvos atstovai. Šį kartą jų buvo pilnutėlis autobusas.

Iš Vilniaus išvažiuoti teko ankstų balandžio 4-osios vakarą, nes veiksmas “Spodeko” rūmuose turėjo prasidėti kitą dieną jau 10:15, taigi atvykti reikėjo anksti. Mūsų autobusas, kuriame kone pusė žmonių “Metalmanijoje” buvo ir pernai, ilgokai prabuvo pasienyje, taigi išankstinis išvažiavimas išėjo į naudą. Katovicus pasiekėme kaip buvo planuota, ir išsidalinę bilietus išsiskirstėme kas sau.

Viena iš festivalio naujovių – dvi scenos. Mažojoje turėjo groti tik lenkų grupės, didžiojoje – pagrindinės grupės, tame tarpe ir žvaigždės, kurių šiemet tikrai netrūko. Kadangi daugelį domino tik pastaroji scena, į rūmus mūsiškiai nelabai skubėjo. Tuo metu svarbiau buvo “normaliai” pavalgyti ir išgerti alaus. Va šis sprendimas buvo labai laiku, tas paaiškėjo jau “Spodeke”. Apie 11:30, kuomet veiksmas prasidėjo ir pagrindinėje scenoje, prie įėjimo būriavosi didžiulė minia. Pakliuvus į tą “mėsmalę”, šį kartą teko pademonstruoti didžiulę ištvermę, kantrybę ir raumenų jėgą, nes net 1,5 val. reikėjo atlaikyti spaudimą. Keista, kad tokiame koncerte atidarytas vienas pagrindinis įėjimas (buvo dar kitas, apie kurį nedaugelis žinojo). Neatlaikius spaudimo jėgos, nuvirto metalinės tvorelės ir išdužo durų stiklas, sužalojęs ranką apsauginiam. Tačiau minia siūbavo vis aršiau ir skandavo maždaug taip: “po velnių, kiek galima laukti?” Kai jėgos galutinai išseko, atsirado “gailestingas” lenkas, kuris padėjo pasiekti duris ir nebūti suspaustai. Ačiū ir apsauginiam, kuriam pačiam teko atsegti striukę apžiūrai (mano nuo įtampos drebančios rankos to padaryti nebegalėjo). Tuo metu vos nulaikiau bilietą, kompaktą ir plakatą…

Pagaliau rūmuose. Čia paaiškėjo keistas dalykas: viduje nepardavinėjo alaus! Dar pajuokavome, kad Zuokas su savo įsakymais pasiekė ir Lenkiją. Paskui paaiškėjo, kad čia per futbolo rungtynes išties įvyko incidentas panašiai kaip Vilniuje prie Baltojo tilto. Ką gi, blaivybės diena. Mažoji scena buvo įrengta tiesiog fojė gale, taigi metalas griaudėji ir už salės ribų. Net nestovint prie jos muzikos galima buvo klausyti tiesiog išėjus pasistiprinti, parūkyti ar apžiūrėti parduodamą produkciją.
Taigi jau esu salėje, pasiruošusi priimti didžiulę decibelų dozę. Besigrumiant “mėsmalėje”, spėjo pagroti lenkų grupės LOST SOUL ir DELIGHT. Dar užgirdau du paskutinius ENTER CHAOS gabalus. Riaumojantis moteriškas vokalas efektingas, bet muzika nuobodi (stilius sunkiai nusakomas). Vis dėlto panašu, kad ši death metalo grupė Lenkijoje populiari, pvz. balandžio 22 d. Varšuvos “Proxima” klube ji gros vienoje scenoje su ANAL STENCH, SINISTER ir CANNIBAL CORPSE. Čia paaiškėjo, kad su turimu bilietu neįleidžia į tribūnas, laimei, “parteryje” buvo sėdimų vietų.

MALEVOLENT CREATION. Ši grupė tęsia koncertinį turą, kuriame pristato pernykštį albumą “The Will To Kill”. Tai senieji JAV deathsteriai, kuriuos jau senokai norėjau pamatyti. Tačiau laikas ir muzikinės mados daro savo, todėl MC nebeatrodo taip galingai. Trumpaplaukis vokalistas kažkuo primena reperį, net ir balsas netipiškas death metalui, greičiau hardcore. Naujovių esama ir muzikoje, tai jau ne tradicinis death. MC groja ilgai, nes prisidėjo dalis laiko neatvažiavusių kraštiečių IMMOLATION sąskaita. Vis dėlto grupė paliko gerą įspūdį, death metalo scenos senbuviams dar anksti nuo jos nueiti. MC pakeitė olandai GOD DETHRONED (jie atvyko vietoj IMMOLATION). Tai irgi death metalo atstovai, kurių gitariniuose rifuose esama šiek tiek melodingumo. Įdomi grupė, tik šėlsmo scenoje trūko. Nors pažintis su šia grupe buvo netikėta ir gana maloni, IMMOLATION neatvykimas nuvylė.

Paaiškėjo, kad “Spodeko” auditorija neišgirs ir MAYHEM. Taigi po GD į sceną išėję švedai MARDUK buvo vieninteliai likę bliakeriai (na, dabar jau “tikresni” už bendražygius iš Norvegijos). Prieš keletą metų “suintrigavę” savo neatvykimu į Lietuvą, MARDUK pažadino mano smalsumą. Įspūdingai atrodė veidą ir kūną išsidažęs vokalistas. Ir muzika patiko, nors šiaip black metalo nemėgstu. Jei atvirai, jie man paliko geresnį įspūdį nei pernai matyti IMMORTAL. Ir bliako gerbėjams, kuriuos išdavė veido grimas, pasitenkinimo netrūko.

Kas toliau? Ogi savotiška sensacija, nes į “Metalmania” atvyko tikra punk muzikos legenda – britai THE EXPLOITED. Savo nuotaikinga ir “užvežančia” muzika grupė sukėlė ovacijų jūrą ir puikiausiai įsipaišė į metalo komandų tarpą. Čia reikia pažymėti, kad šiųmetinis festivalis išsiskyrė didele stilių įvairove. Raudonų plaukų kuokštu pasipuošęs THE EXPLOITED frontmenas lakstė po sceną, tuo demonstruodamas vis dar neišsenkančią grupės energiją ( vis dėlto veteranai). Linksmi vyrukai, linksma muzika, gera nuotaika.

Tolimesnėje programoje – lenkai SWEET NOISE. Nutariau padaryti pertrauką ir paruošti savo ausų būgnelius “žvaigždynui”. Taigi tegirdėjau paskutinį kūrinį. Muzika ir pernelyg isteriškas raudonplaukio vokalisto spiegimas nė kiek nesužavėjo. Įspūdį paliko nebent jo stovėjimas ant kolonėlių piramidės, kurią apačioje laikė technikų komandos vaikinai, ir mojavimas didele vėliava su kryžiumi apskritimo viduryje. Na, apskritai įdomi SN scenografija (drobė su vaiduoklišku veidu, kryžiumi abipus jos sudėlioti prožektorių stovai ir dvi vėliavos, kurių plaikstymasis susijungė pabaigoje). Šiek tiek apie apšvietimą. Jis nebuvo toks įspūdingas kaip pernai, tačiau vis tiek efektingas. Kiekvienai grupei buvo paruoštos atskiros spalvų ir efektų kompozicijos, kiekvienam kūriniui specialios. Šviesos tarsi sujungdavo sceną su sale, susidarydavo įspūdingas atmosferinis efektas, muzikantų ir žiūrovų vienybės jausmas. Iš tiesų ne tik įgarsinimui, bet ir apšvietimui lėšų nepagailėta.

Toliau prasidėjo pagrindinių “žvaigždžių” laikas. ANATHEMA. Manęs nesužavėjo šios grupės eksperimentai paskutiniuose albumuose, todėl per daug iš šio pasirodymo nesitikėjau. Bet jau po pirmųjų gabalų buvau maloniai nustebinta. ANATHEMA labai apgalvotai sudarė savo programą, todėl visumoje susidarė įspūdis, kad klausaisi jų kaip senais gerais laikais. Žinoma, nebuvo taip “sunku” kaip per jų viešnagę Vilniuje (vis dėlto praėjo 9 metai), bet vis tiek gerai. Mano nuomonė apie ANATHEMA gerokai pasitaisė, ko nepasakyčiau apie PARADISE LOST, “Metalmania 2002″ headlinerius.

Po nedidelės pertraukos scenoje VADER. Šių deathsterių šlovė jau seniai peržengė gimtosios Lenkijos ribas. Pačioje tėvynėje grupė įgijo “Dievų” statusą (apskritai lenkai labai palaiko savo grupes). Nuskambėjus pirmiems brutaliems akordams, į salę plūstelėjo minia, daugelis – vilkintys VADER marškinėlius. Puikus garsas, įspūdingi šviesos efektai, galinga ir techniška muzika, besikratančios ilgaplaukės galvos privertė pamiršti realybės pojūtį. Aš taip seniai norėjau pamatyti VADER, jog dabar įsistebeilijau į sceną, aplinkui niekas nebeegzistavo. Brutalumo dozė iš tiesų atgaivino sielą, o kai grupė baigė (tokios muzikos norėjosi žymiai daugiau), teko sugrįžti iš “kažkur” ir nubėgti paieškoti naujausio jų CD “Revelations”. Deja per vėlai, diskų partija, kurių vienas tekainavo 15 zlotų, jau buvo išparduota. Dar lieka viltis, kad artimi kaimynai kada nors aplankys Lietuvą.

Toliau – specialieji festivalio svečiai, švedai OPETH. Tai viena iš grupių, kurią aš labiausiai norėjau pamatyti. Ilgos, sunkios, dažnai besikeičiančio ritmo kompozicijos reikalauja itin dėmesingo klausymo. Taigi teko įtempti pavargusias smegenis ir siurbti nuo scenos sklindančią energiją. Ypač sužavėjo vokalisto sugebėjimai: po riaumojančio vokalo lyg niekur nieko pereinama prie lyriško balso ir atgal, “gyvo” pasirodymo metu tai skamba nerealiai. Kadangi OPETH kompozicijos ilgos, per grupei skirtą laiką jų nuskambėjo vos kelios. Deja, nė vienos iš naujausio albumo. Buvo nuomonių, kad gabalai pasirinkti nesumaniai, kad trūko judesio scenoje, kad daugiau tikėtasi iš jų pasirodymo. Mano asmeninė nuomonė vienareikšmiška: tai buvo jėga, to aš tikėjausi, grupė išsiskyrė iš kitų savo grojimo technika ir puikiausiai tiktų headlinerių vietai. Tai buvo OPETH.
Pagaliau Katovicus pasiekė heavy metal veteranai – britai SAXON (neatvyko pernai). Ko galima buvo laukti iš tokio stiliaus grupės, kai NWOBHM laikai jau tapo istorija? Pasirodo, istorija nemiršta. Apie valandą trukusio šou metu “saksai” pateikė tokią dinamiškos muzikos, virtuoziškų gitarų rifų ir uždegančio vokalisto bendravimo su publika porciją, kad prie scenos šėlo ir jų bendraamžiai, ir tie, kurie čia galbūt pirmą kartą išgirdo heavy metal legendą. Nors tuo metu nuo grupių gausos pavargusi galva skeptiškai vertino “nebemadingą” muziką ir senus sceninius triukus, dabar viskas atrodo kitaip. Heavy metal gyvas ir toliau skleidžia savo energiją. Tą patvirtina ir tai, jog birželio mėnesį “Spodeke” koncertuos dar viena legenda – IRON MAIDEN.

Daugiau nei pusvalandžio pertrauka akivaizdžiai rodė artinantis headlinerių valandą. Ant scenos atsirado ekranas, klavišinių ir programinės įrangos “agregatas”, buvo išbandyta video projekcija, specifiniai šviesos efektai, dūmų uždanga. Kadangi programa labai užsitęsė, publika nekantravo. Ir štai jau po vidurnakčio scenoje šveicarai SAMAEL. Tai jau trečias kartas, kada mačiau šią grupę, taigi buvo įdomu palyginti. Pirmas įspūdis – perkrautas vaizdas. Ekrane keitėsi paveikslai, kurių fone Xy daužė “netikrus” būgnus, klavišinius ir valdė programą. Retkarčiais scena ir salė paskęsdavo dūmuose, kuriuos perskrosdavo prožektoriai ir stroboskopų blyksėjimas. Kažko per daug. SAMAEL grojo daugiau nei valandą, per kurią nuskambėji ir senesnių diskų, ir dviejų paskutinių (“Passage” bei “Eternal”) gabalai. Nors grupė tituluojama kaip black metalo, ji niekada nebuvo tipiška šio stiliaus atstovė. Tamsi ir niūri muzika pastaruoju metu įgavo daug techno elementų, kas nelabai patiko daugeliui grupės gerbėjų. Ir čia SAMAEL skambesys buvo daugiau mechaninis negu “gyvas”. Vorphalacko vokalas taip pat toli gražu ne blackiškas. Vis dėlto SAMAEL turi kažkokio mistiško žavesio, dėl ko galima atleisti ir jų “paklydimus”. Sugebėjau išklausyti visą programą, nors ji man patiko mažiau nei “Metalmania 1995″. Net nežinau, ar SAMAEL geriausiai tiko pabaigai, bet tai jau organizatorių reikalas.

Taigi, praūžė dar viena “Metalmania”. Galinga, sunki, stebinanti aukšto lygio grupių gausa. Nors šiemet pavedė organizaciniai nesklandumai (apsauga, kai kada šlubuojanti garso kokybė, alaus nebuvimas), festivalis ir toliau išlieka svarbiu įvykiu metalinės muzikos pasaulyje. Tad iki susitikimo “Metalmania 2004″…