Įspūdžiai iš „Velnio akmens 2012“ (šeštadienio programos)

Liepos 12-15 dienomis Anykščiai buvo tarsi nutūpti juodvarnių – visame miestelyje, o labiausiai Dainuvos slėnyje galima buvo sutikti šimtus sunkiosios muzikos mylėtojų, tamsiais rūbais ir metalui būdinga atributika šiurpinusių vietinius gyventojus. Jų tarpe netrūko ekstravagantiškų ar net šokiruojančių makiažų bei aprangų. Bet svarbiausia, kad visus šiuos žmones suvienijo muzika. Stipri ir rėksminga! Taip nugriaudėjo jau ketvirtasis alternatyvios muzikos festivalis „Velnio akmuo“.

Šiais metais „Velnio akmuo“ gerokai išsiplėtė, pasistatė roko sceną ir apskritai greičiausiai viršijo visus planuotus festivalio lūkesčius – žiūrovų sulaukta tikrai daug, o grupės ir jų pasirodymai daugumai paliko tikrai neišdildomus įspūdžius. Be to, buvo ir begalė įdomių pramogų, nebūtinai susijusių su muzika – stalo (ir ne tik) futbolas, kompiuteriniai žaidimai, šachmatai, arbatos degustacijos, meno dirbtuvėlės, McGrowl, Galvūzų konkursai, naudingos scenos profesionalų pamokos, kurie pasakojo apie muzikavimo subtilybes ir užkulisius.

Tiesa, roko scena kaip pradedanti savo nepriklausomą egzistenciją šiame festivalyje šiais metais buvo kiek silpnesnė nei metalo. Gal iš dalies dėl to, kad pačioms roko grupėms (su keletu išimčių) šiek tiek trūko ugnelės, bet, žinoma, jai ir dėmesio buvo skirta gerokai mažiau. Dauguma grupių, pasirodžiusių šioje scenoje, nesulaukė itin didelio palaikymo, besidubliuojant pasirodymams su metalo scenos atlikėjais. Metalo scena tuo tarpu net ir mažiau girdėtų pavadinimų grupių pasirodymų metu buvo apgulta, o ir savo pasitenkinimo reiškimu metalo gerbėjai stipriai skyrėsi nuo roko scenos atlikėjų – pastarieji buvo sutinkami gerokai santūriau ir be tokių stiprių emocijų, kokias demonstravo metalo scenos mylėtojai.

Nepaisant to tiek vienoje, tiek kitoje festivalio erdvėje buvo vertų dėmesio pasirodymų. Šeštadienio programoje, žinoma, visi labiausiai laukė ANATHEMA, LAKE OF TEARS, ALCEST ir AURA NOIR pasirodymų, todėl kai kurie žmonės net nesivargino kilti į kalną paklausyti, kas dėjosi roko scenoje. O čia tikrai smagiai, nors ir be didelio palaikymo sugrojo lietuvaičiai FREAKS ON FLOOR. NEW KEEPERS OF THE WATER TOWERS nuskambėjo gerokai sunkiau už tuo metu metalo scenoje grojusius ALCEST, tačiau nuobodokai, o HEXVESSEL pakankamai įdomiai scenoje sujungė senus folk motyvus su hipnotizuojančiais psichodelikos intarpais bei roku ir, ko gero, toje scenoje sulaukė gausiausio žmonių antplūdžio tą dieną.

Tuo tarpu, LAKE OF TEARS kaip reikiant pašokdino visus savo grupės gerbėjus, sugrodami nemažą dalį kultinių gabalų, o taip pat ir keletą naujausių kompozicijų iš praeitais metais pasirodžiusio albumo „IllWill“. Grupės lyderis Danielis Brennare scenoje gėrė alų, spjaudėsi į visas puses ir užvedinėdamas publiką rėkė į mikrofoną vieną po kito LAKE OF TEARS topus. Po jų sceną okupavę ALCEST nuskambėjo gerokai ramiau, tačiau tikrai intriguojančiai ir įdomiai. Melancholijos sklidina muzika kai kuriems padėjo pailsėti ir sukaupti jėgas prieš piktą ir rėksmingą black/thrash muzikos ataką iš AURA NOIR stovyklos. Šie norvegai plakė būgnus ir draskė gitaros stygas išties nuoširdžiai ir tūžmingai. Po jų pasirodymo belaukiant pagrindinių festivalio žvaigždžių ANATHEMA, erdvė prie metalo scenos netruko užsipildyti, suolai ant šlaitų taip pat buvo nugulti laukiančiųjų pagrindinio „Velnio akmens“ akcento.

Ir ANATHEMA tikrai įrodė, kad ne veltui jau trečią dešimtmetį žeriasi komplimentus, kadangi ir publiką tądien, ko gero, valdė geriausiai ir sugebėjo kaip reikiant išjudinti žmones. Tos dienos grojaraštyje, beje, buvo ir tokie paskutiniu metu jų retai grojami kūriniai kaip kažkieno ilgai reikalautas „Sleepless“ ar „A Dying Wish“. Buvo sugroti ir „One Last Goodbye“ iš albumo „Judgement“ ar „Empty“, „Lost Control“ ir kultinis „Fragile Dreams“, kuriuo grupė užbaigė savo dvi valandas trukusį pasirodymą, iš albumo „Alternative 4“. Nuskambėjo nemažai dainų ir iš naujojo grupės darbo „Weather Systems“, jų tarpe ir kontrastingos savo greitomis/lėtomis interpretacijomis abi „Untouchable“ dalys bei „The Beginning and the End“. Labai efektingai skambėjo „Summer Night Horizon“ iš priešpaskutinio grupės albumo „We‘re Here Because We‘re Here“. Grupės muzikantai išties atidavė visus save; melodingas balades keitė veržlios energijos kupinos dainos. Publika vienu metu buvo pradėjusi skirstytis, netikėtai užklupus lietui, tačiau daugumai jis klausytis muzikos netrukdė. Gerokai po antros valandos nakties pasibaigęs pasirodymas visiškai išsunkė publiką – niekas net nebeskandavo ir nekvietė grupės bisui ant scenos. Visi po truputėlį ėmė skirstytis, o tie, kurie dar nebuvo pakankamai išsekę, galėjo šėlti iki ryto rokotekoje.

Ką gi, festivalis laikui bėgant tik kokybiškėja ir labai džiugu, kad jo organizatoriai į Lietuvą geba atvežti vis daugiau tikrai vertų pamatyti grupių. Tikėsimės, jog ateityje festivalis tik dar labiau įgaus pagreitį ir džiugins sunkiosios muzikos gerbėjus puikia muzika ir įvairiomis pramogomis.