Įspūdžiai iš OPETH koncerto „Brixton Academy“. OPETH 1 : 0 Metalas

SStorm: Kas čia dabar? Reportažas iš dažnam tautiečiui pirmą sykį girdėtos vietos kažkur už jūrų marių, negana to, dar ir lyg apie grupę, kuri su metalu bendro turėti nori vis mažiau ir mažiau. O pasipiktinote be reikalo, kadangi pripažinkime – šiais laikais toks metalo koncertas Londone, ko gero, sutraukia ne ką mažiau lietuvių nei aukšto kalibro komandos (SLAYER!!!) pasirodymas kur nors Lenkijoje. Bet apie viską iš pradžių.

Grupes paprastai skirstau į 3 kategorijas: „galėčiau jiems skalbti kojines“ (labai nedaug), „žinau dvi dainas“ (dauguma klausomų) beigi „kas tokie, kas tokie?“. OPETH gerbėjai gali jau čia pat užversti Ferrumo puslapį (arba bent jau skaityti kas antrą pastraipą, prie kurios parašyta „Seniukas“), nes pasakysiu, kad šioji švedų komanda patenka kažkur tarp paskutinių dviejų kategorijų. Bet čia kurią dieną Skypo lange iššoka nemenkai supanikavusio „družbano“ pareiškimas, kad visai šalia mano kaimo atvažiuoja kokie tai grandai ir jis jau praktiškai susipakavo lagaminą. Na, pasakyta ir šventa – eisim į OPETH koncertą.

Seniukas: Visai buvo dėl ko panikuoti, sakyčiau. Koncerto kaina nesiekia net 100 Lt, bet vienas didžiausių masalų, privertusių priimti sprendimą keliauti į Angliją – koncertinė salė „Brixton Academy“, kurioje planavo groti OPETH. Šis pavadinimas iki skausmo pažįstamas teoriškai, nes „Brixton Academy“ yra koncertavusios bene visos esminės metalo grupės, būtent šioje salėje yra įrašyta nemažai koncertinių albumų, DVD ir t. t. O čia dar – OPETH, kurių dar neteko matyti gyvai. Vienu žodžiu, komanda nepanikuojančiam „družbanui“ suorganizuoti bilietus ir po kurio laiko aš jau sėdžiu tarp tautiečių lėktuve į Londoną.

SStorm: Lapkričio 13 diena, sekmadienis, o mes jau riedam per lengvai pajuodavusius (kas buvo, supras, apie ką aš) Pietų Londono Grinvičo bei Lambeto rajonus link kelionės tikslo – legendinės „Brixton Academy“ salės, savu laiku priglaudusios beveik visas žinomas metalo ir ne tik komandas: nuo IRON MAIDEN iki MACHINE HEAD. Kitaip sakant, jeigu savo kasečių kolekcijoje turite kokį nors „Live In London“ įrašą, nemaža tikimybė, kad darytas jis buvo būtent „Brixton Academy“. Taigi, salė jau prieš nosį, prie įėjimo nemenka eilė sustojusių bei atsisėdusių ištikimiausių gerbėjų. „Kas mes, gal kokie 16-iniai?“ – paklausiam savęs ir nusprendžiam tiesiu taikymu patraukti į artimiausią girdyklą. Tokią randam vos už 20 žingsnių ir paaiškėja, kad mąstom taip ne vieni. „Plan B“ pasivadinusiame kabokėlyje jau groja išvykos kaltininkų kompaktas bei už staliukų susėdę koks pusšimtis įvairios koncertui tinkamos išvaizdos žmogystų. Po vieną ant drąsos ir atgal prie salės.

Seniukas: „Plan B“ užskaitomas, nors anglišku eliu galėtų ir pasirūpinti. Susėdę prie stalo aptarinėjam aktualijas, kai prieina prie manęs žmogus ir užkalbina. Pasirodo, ištikimas norvegų LEPROUS draugas, lankęsis Vilniuje AMORPHIS koncerto metu ir pastebėjęs ant manęs to turo AMORPHIS marškinėlius. Pasikalbėjom, pasidalinom įspūdžiais, palinkėjom vienas kitam gero OPETH koncerto… Ir jau laikas krutėti link „Brixton Academy“.

SStorm: Nieko neįtardami judame link numanomo eilės galo, kai mus čia pat sustabdo grėsmingos išvaizdos bei svorio apsaugos darbuotoja ir pamoja eiti… į kitą pusę. Šiek tiek pasimetę judame su minia, kol pagaliau sudedame 2+2 – eilė vinguriuojasi aplink visą kiek didesnį už Profsąjungų rūmus pastatą! Mūsų laimei judėjimas vyksta pakankamai greitai, tad nepraėjus nė pusvalandžiui mes jau viduje…

Seniukas: Vidus ypač patogus: teatro išplanavimas su visais parteriais, balkonais ir ložėmis, kiekviename aukšte – po barą, kuriame pilstomas „Guiness“ stoutas. Yra ir rūbinė… už 2 svarus :(. Apsukresni ir labiau patyrę Londono gyventojai šitą niuansą jau žino ir ateina į renginį tuščiomis kuprinėmis arba dar patogiau – tiesiog trumpomis rankovėmis. Gerai, apie skudurus tiek, lendam į salę pažiūrėti. Kas gi ten vyksta?

SStorm: Kai atsibastome į salę, gitaras kukliai išskirtame scenos kamputyje jau brūžina PAIN OF SALVATION. Stipriai nugesinti vakaro žvaigždžių garsistų bei šviesistų, švedai vis tiek sugeba neblogai išjudinti melancholiškai nusiteikusią publiką, tačiau kad ir kaip gerai būtų, po poros gabalų likusią pasirodymo dalį nutariame stebėti nuo baro. Taip bestebint PAIN OF SALVATION susirenka būgnus ir kitą techniką ir užleidžia sceną vakaro kaltininkams.

Seniukas: Prieš nuvykstant į Angliją, teko pasidomėti PAIN OF SALVATION. Neprasta muzika, reikia pripažinti, bet… nėra dūšios. Neveža. Nors tu ką. Tikėjausi, kad bent jau gyvai smarvės šie žuvėdai turi daugiau. Vis dėlto lūkesčiai nepasiteisino. PAIN OF SALVATION pavadinčiau dėsningais šių laikų apšildytojais, kai į šią rolę parenkamos blankios ar bent jau vidutiniškos grupės. Taškas. Viena, dvi, trys šiaip ne taip iškentėtos dainos, ir riboti gyvenimo laiko ištekliai panaudojami „Guinessui“.

SStorm: OPETH laukiau su didžiu smalsumu – tie keletas gabalų, kuriuos teko klausyti iki tol, baisiai nesužavėjo, tad beliko tikėtis, kad visas jų populiarumas kyla iš neįtikėtinų gyvų pasirodymų. Deja… pradedant nuo pakankamai neįspūdingo užlipimo į sceną, koncertas nieko baisiai vežančio nežadėjo. Mikaelis Åkerfeldtas, atrodo, visai pamiršo, kas yra growlas, o vietoj to nusprendė apžavėti publiką daug šnekėdamas apie viską ir bet ką. Į koncerto pabaigą jau pradėjo atrodyti, kad vietoj šnekų galėjo sugroti kokius gerus 3 tikrai metalinius gabalus, bet bet… Tiesa, iš publikos atskridus (vyro) šūksniui „I want your baby“, grupės lyderis nepasimetė ir, kiek nužvelgęs prašytoją, pareiškė, „but you’re really ugly“… Tai va, apie įspūdingiausią momentą papasakojau, o visa kita… Grupės gerbėjui gali pasirodyti, kad „ką čia tas neišmanėlis šneka“, tačiau OPETH koncertas asmeniškai išties buvo nemenka nuobodybė, o keli iš eilės akustiniai gabalai privertė kuriam laikui išeiti atsigaivinti.

Seniukas: Smagu sužinoti, kad kažkam suš…kau gerą šeštadienio vakarą :). Apie OPETH koncertą galima būti parašyti ir daug, ir mažai. Ai, tiek to, pabandysiu kažką rašyti, o kiek išeis, tiek. Taigi pirmiausia techninė renginio pusė. „Brixton Academy“ arena – ideali. Ideali visomis prasmėmis: patalpos amfiteatriniu sprendimu, šviesomis ir svarbiausia – garsu. Tiesiog prikišti ką nors nėra jokių galimybių. Viskam galima drąsiai rašyti 11,5 balo iš 10 :).

Muzika. OPETH muziką mėgstu, ir net labai. Ne vienas albumas man yra atmosferinio metalo pavyzdys, kaip galima ilgas kompozicijas sukurti nenuobodžias, kiekvieną kartą nustebinančias ir VEŽANČIAS. Nėra tai grupė, su kuria kartu dainuoji koncertuose, tačiau į Londoną skridau ne pliuso užsidėti, o pasimėgauti ypač mėgstama muzika. Muzika, kurioje nepriekaištingai dera death metalinis growlas su ramiais ir nebanaliais akustiniais intarpais bei švariu vokalu. Viso to ir tikėjausi iš OPETH. Deja deja, lūkesčiai buvo gerokai nepamatuoti. Visiškai nenuostabu, kad didžiąją dainų dalį sudarė kūriniai iš pastarojo OPETH albumo „Heritage“, kurį pavadinčiau pačiu nuobodžiausiu šios švedų grupės darbu, bet net ir tam buvau pasirengęs.

Bet, KAMON, žmonės, per pusantros valandos NĖ VIENO gabalo su growlu! Net ir kelios dainos iš senesniųjų OPETH diskų („Face Of Melinda“, „Credence“, „Porcelain Heart“, „Hex Omega“) buvo parinktos tos, kurios atitinkamuose diskuose yra pačios švelniausios, kuriose nėra taip ryškiai jaučiamas, sakyčiau, esminis OPETH skiriamasis bruožas – kontrastas tarp švelnios ir griežtos muzikos. Vienintelis to pliusas – atsiskleidęs M. Åkerfeldto švarus balsas, kurį dainininkas, atrodo, gerokai patobulinęs. Vokalo partijos buvo tikrai gražios, bet… nuobodžios. Tenka konstatuoti, kad OPETH koncertai pasuko ta pačia kryptimi, kaip ir albumų muzika, ir tokio pasirinkimo tikrai negirsiu. Norite išgirsti kažką ypač teigiamo? „Porcelain Heart“ gyvai skamba dieviškai. Absoliuti vakaro vinis. Nusivylimas? Neskaitant dainų pasirinkimo – M. Åkerfeldto šnekos ant scenos. Pritariu gerb. SStormui, kad vietoje to galėjo „sukalti“ nors vieną defovą gabalą. Ir dar laiko būtų likę.

SStorm: Tačiau jeigu muzika baisiai ir nesužavėjo, tai to tikrai negalima pasakyti apie visą kitą – tiek garsas tiek apšvietimas – 11 balų iš 10 (aš daviau daugiau! :P – Seniukas). Prieš porą mėnesių matyti IRON MAIDEN galėtų jau atsisiųsti video iš „jūtūbo“ ir pasižiūrėti, kokius reikia daryti šviesos efektus. Pati „Brixton Academy“ – viena įspūdingiausių salių, kurioje teko lankytis. Amfiteatrinio tipo konstrukcija su scena apačioje leido koncertu mėgautis ir gerokai žemesniems nei 2 metrai žmonėms, kas yra tikrai didelė retenybė ir nemenkas privalumas. Reziumuojant balų koncertui rašyti nesinori, bet bendrą vaizdą su visais nuotykiais tikrai „užskaitau“. „Brixton Academy“ – trigubas „vau“ – rekomenduotina kiekvienam. Juolab, kas šiais laikais yra 2 valandos skrydžio?

Seniukas: Grįžau su dvejopais jausmais. Iš vienos pusės pamačiau vieną ilgiausiai „medžiotų“ grupių. Iš kitos – išėjo taip, kad ne kaifavau iki kaulų smegenų, bet užsidėjau pliusą. Bendras rezultatas yra toks OPETH 1 : 0 Metalas. Ar tai gerai, spręsti skaitytojams.