IRON MAIDEN “Dance Of Death” - kūrybinės kančios? Ką jūs, ponai!

Galų gale ir į mano kiemą atėjo šventė. Heavy metal dievai Iron Maiden, po trejų metų fanų erzinimo įvairiausiais rinkinukais ir tipo “unreleasais” išleido pilnavertį albumą. Porai mėnesių šis kompaktas tapo mano medžioklės objektu, ir štai… Na negaliu sakyti, kad nusivyliau, tačiau…

Labiausiai albumui apibūdinti tiktų “senas geras hevis”. Labai geras, na bet labai jau senas… Praktiškai visas albumas- nė vienos naujos idėjos. Ne, žinoma, gerai, kad “Meidenai” nepasuko “Metallica” keliu, liko ištikimi savo stiliui, ir taip toliau. Ne, jie pasuko keliu, kurį pramynė Manowar: perklausė visus savo albumus, atrinko viską, kas labiausiai patiko fanams ir perrašė iš naujo. Ir kas gi man taip nepatiko?

Pradėsim nuo pavadinimo, kuris labai jau tradicinis ir labai jau metalinis. Nors man jis labiau asocijuojasi su senu Honkongo koviniu filmu, kurį filmuojant žuvo legendinis kovinių filmų aktorius Bruce Lee.

Toliau: hitas “Wildest Dreams”, kurį dabar transliuoja visi muzikiniai kanalai parašytas remiantis receptu, kad nauja yra gerai pamiršta sena. Tiek dainos tematika, tiek melodika taip susišaukia su aštuoniasdešimtųjų “Running Free”, kad net nepatogu darosi.

Apiforminus dainą kompiuterine grafika, gavosi šimtaprocentinis topų užkariautojas. Gerai, žinoma skamba, ypač, kai ir pats važiuoji automobiliu, skambant “Wildest Dreams”, taip ir norisi iki dugno nuspausti akceleratorių. Ir nieks nekaltas, jei kelių policininkas pasirodys panašus į Edį…

Titulinis kūrinys “Dance Of Death” visas atsiduoda “Seventh Son…” albumo dvasia, o pati istorija, pasakojama dainoje puikiai išlaikyta H. P. Lovecrafto stiliuje. Ne, pats kūrinys tikrai nėra blogas, klausosi visai maloniai, priedainyje netgi skamba folk motyvai. Na, kas ten žino, kokius šokius mėgsta numirėliai? Nors, nepaisant visų mano pretenzijų, “Dance Of Death” vienas geriausių kūrinių albume.

Dar viena, amžina “Meidenų” problema- po dešimt kartų kartojami priedainiai. Ši tradicija jau tęsiasi nuo pat pirmųjų albumų ir nėra vilties, kad kada bus kitaip.

Žinoma, ne viskas yra taip blogai. Vertas dėmesio kūrinys “Montsegur” , pasakojantis apie tai, kaip katalikai susidorojo su katarais. Tiems, kam įdomu, primenu, kad vienuoliktame amžiuje Prancūzijoje atsirado tokia sekta, garsėjusi savo nihilistiniais įsitikinimais, Jėzų Kristų laikiusi velnio pasiųstu demonu.

Iron Maiden visada mėgo Antrojo Pasaulinio Karo tematiką, todėl daina “Pashendale”, pasakojanti apie mūšio, minėtoje vietovėje, baisumus irgi pakankamai nuoširdi. Dikinsono balse jaučiamas skausmas ir neviltis, kurį dainininkas stengiasi perduoti klausytojui.

Baladė “Face In The Sand” kažkiek primena “The Prophet”, kažkiek “Brave New World”. Vėl neviltis, bevaisiai ieškojimai “kažko”, vėl Armagedono nuojauta.

Mane sukrėtė kita baladė – “Journeyman”. Tokia lengva, tokia lyriška, padabinta styginių ir pučiamųjų partijomis, ji dvelkia į veidą kaip lengvas rudeninis vėjelis! To iš “Meidenų” tikrai nesitikėjau ir vien tik už šį kūrinį jiems iš manęs papildomas balas! Štai taip!

Track list
1. Wildest Dreams
2. Rainmaker
3. No More Lies
4. Montsegur
5. Dance Of Death
6. Gates Of Tomorrow
7. New Frontier
8. Pashendale
9. Face In The Sand
10. Age Of Innocence
11. Journeyman
12. Pass The Jam

Reitingas 9/10 © Emi records, 2003