Interviu su ACCEPT gitaristu Wolfu Hoffmanu

Nenumaldomai artėja gegužės 11-oji, kuomet Vilniuje nugriaudės sunkioji ACCEPT artilerija. Ten pat, kur šią žiemą trinktelėjo ir U.D.O. Ne paslaptis, kad šių dviejų komandų nariai kadaise buvo kaip kraujo broliai, o dabar sėkmingai eina savais keliais. ACCEPT naujausias tvarinys „Blood of Nations“ brėžia tiesiąją naujam koncertiniam turui, kurio viena stotelė vadinasi „Forum Palace“. Apie senus ir naujus laikus, nesuklastojamą istoriją, gandus ir tiesas, kalbamės su grupės senbuviu – gitaristu Wolfu Hoffmanu.

Sveiki Wolfai, kaip laikotės? Jūsų gerbėjai nekantriai laukia vienintelio ACCEPT šou Baltijos šalyse. Kaip jaučiatės, prieš pirmą kartą užsukant į Lietuvą? Ką žinote apie mūsų sunkiosios muzikos sceną?

O kaip laikaisi tu??? Žinai, turiu prisipažinti, jog nelabai daug žinau apie jūsų muzikines tradicijas. Manau, kad jūsiškė publika pašėlusi, ir mes taip pat nekantraujame susitikti su ja pirmą kartą! Tikiuosi, turėsime progos padalinti autografus ir nusifotografuoti su savo naujaisiais fanais, o taip pat su tais, kuriuos jau turime nuo seno, bet dar nematėme…

Dėkui, aš laikausi puikiai. Ir taip pat laukiu jūsų grupės vizito! Gerai, paskutinį dešimtmetį matome gana daug grupių atsikūrimų. Kokia buvo pagrindinė jūsų grupės sugrįžimo priežastis?

Nebuvo jokios PRIEŽASTIES… Tik neįtikėtinos ir keistos aplinkybės taip susiklostė. Ar galiu atsakymą į šį klausimą įjungti, atsakydamas į trečiąjį?

Be abejo. Ar tikėjotės visos grupės susijungimo, t.y. su jūsų žymiuoju pirmuoju vokalistu?

Suinteresuotos pusės bandė mus „grąžinti“ jau po 2005-ųjų, kuomet įvyko suplanuotas vienkartinis festivalinių koncertų turas, kuris buvo labai sėkmingas. Tačiau ir tais 2005-aisiais mes negalėjome užmiršti fakto, kad grojome skyriumi jau 15 metų, ir Udo su savo komanda U.D.O. kartu jau daugiau nei dvidešimtmetį. O tai tikrai nesuartino mūsų. Mes visados gyvenome skirtinguose pasauliuose. ACCEPT muzikantai labai civilizuoti ir mes buvome stiprioje Gaby priežiūroje (Gaby Hoffman – ilgametė ACCEPT vadybininkė ir Wolfo žmona – B.), kuri netiki, kad žmonės negali taikiai išspręsti tarpusavio problemų. Udo buvo visiškai teisus pareikšdamas, kad „NĖRA CHEMIJOS TARP MANĘS IR ACCEPT BEI JŲ DAINŲ KŪRIMO“, tai visada buvo visiškai skirtingas rutuliukų žaidimas, kai mes turėjome trečią dainų kūrėją – Stefaną Kaufmanną – pas save. „BŪTŲ KATASTROFA“, vėlgi, galime tik sutikti su tuo 110%. Kai Udo tai konstatavo, net mes nežinojome, kaip galėtume rašyti kompozicijas po tokio ilgo laiko tarpsnio, ir ar apskritai galėtume. Suprantama, jis kalbėjo apie didelę riziką sau. Tai tiesa. Ir todėl tik dar labiau glumina, kodėl kone kiekvienas klausytojas pasaulyje norėtų jo sugrįžimo pas mus.

Tačiau mes suvokiame ir tai, kad gerbėjas, mėgęs ACCEPT su Udo, ilgisi anų laikų. Betgi mums visiems būtų didelė paslauga ir parama, jei kiekvienas atmintų, jog mes nusprendėme pasukti skirtingais keliais dar 1987 m. Mes, ACCEPT dainų kūrimo komanda – Peteris, Stefanas ir aš – parašėme Udo visą albumą. Tai buvo Gaby idėja – padaryti Udo BOSU, jam to reikėjo. Ji jam suteikė U.D.O. vardą, mes jam padarėme „Animal House“ albumą ir sudarėme draugišką sutartį: jis tęsia su U.D.O., mes pasiliekame kaip ACCEPT. Jeigu pažiūrėsite į abiejų grupių istoriją, matysite tik keletą paralelių – mes visi turėjome problemų su naujais muzikantais… Vis dėlto, aš tikiu, kad nėra nieko neįprasto kūrybingiems menininkams, ir ypač muzikantams, kad „JIE NEGALI GYVENTI KARTU… BET JIE NEGALI GYVENTI IR BE VIENAS KITO…“ Udo turi puikią komandą, ir aš visiškai nesirūpinu tuo, kad jis išlaikys senus gerbėjus ir taip pat pritrauks naujų… Nepaisant to, ar mes būsime kartu scenoje, ar ne.

Nei Markas Tornillo, nei šiandieniniai ACCEPT su Peteriu Baltesu, Hermanu Franku bei Stefanu Schwarzmannu, negalėjome įsivaizduoti, kad prabėgus 12 mėnesių po Udo sprendimo likti savo grupėje mes jau dalinsime interviu ir net būsime išleidę naują albumą! Čia kilo nemaža sumaištis, deja Udo nepadeda numaldyti kylančių bangų, sakydamas tokius dalykus, kaip esą buvo nemenkai nustebintas, kad mes sugebėjome „SUKOMPLEKTUOTI GRUPĖS SUDĖTĮ PER DVI SAVAITES“… Galbūt jis pamiršo, kad Peteris, Hermanas ir Stefanas vėl buvo kaip ACCEPT visai neseniai… tais 2005-aisiais? Ir mes specialiai nedarėme jokių dainininkų perklausų, mes jo neieškojome, nes atrodė, kad ACCEPT be Udo – galiojanti sena sutartis. O su Marku mes susitikome… tai ilga istorija… per jam sesiją. Ir tuokart nei jis, nei mes nesvajojome, nesitikėjome ir net nesiekėme kažko daugiau nei tas jamas. Bet leisk iš karto pasakyti, kad praleidus su juo vos pirmas 30 sekundžių, VISKAS PASIKEITĖ! O kai mes apie tai pasakėme Gaby, kaip jau nutiko nesuskaičiuojamą daugybę kartų, būtent ji leido įvykti tam, kas įvyko! Visi tolesni įvykiai mums atrodė kaip koks stebuklas.

Taigi taigi, jūs turite naują narį ACCEPT šeimoje, kitaip tariant, Markas Tornillo yra naujasis rekrūtas. Ar jūs išklausėte daugiau vokalistų prieš padarydami galutinį sprendimą dėl „frontmeno“? Ar manote, kad Markas yra geriausias asmuo, visiškai tinkamas grupės koncepcijai ir skambesiui?

Kaip jau minėjau, ne, mes nedarėme dainininkų perklausos, nes mes jo paprasčiausiai neieškojome. Mes neieškojome geriausio asmens, ir neieškosime. Kaip tai beskambėtų, kažko panašaus nė nebus. Šis vyrukas verčia mus jaustis saugiai, jį mes pažįstame nuo seno ir jis mus įkvepia!!!

Ar Markas sutiko pasilikti su ACCEPT ilgam, ar dar turi reikalų buvusioje grupėje TT QUICK?

Markas galvoja taip pat, kaip ir mes… Prisimenant kelią, kuriuo jis atėjo pas mus, mes tikime, kad jam tai bus daugiau negu trumpalaikis susitikimas. Markas buvo ACCEPT fanas ir ypatingas Udo gerbėjas – gali tuo patikėti?! – taigi jis jaučią pagarbą ACCEPT originalumui ir tuo pat metu išlaiko tapatumą. Mes susirinkome kaip penketas atskirų artistų, kiekvienas turintis ir savo karjerą. Ir galbūt kažkam tai atrodys keista koncepcija, bet mes tai padarėme be didelio entuziazmo, kita vertus, sunkiojoje scenoje mes padarėme geriausia, ką galėjome savo gyvenime. Tikėkimės, kad gerbėjai pajus šį užkratą ir patirs malonumą, klausydamiesi naujo albumo!

Kaip optimistiškai visa tai skamba! Bet kokiu atveju, ką galėtumėt pasakyti beviltiškiems pesimistams, kurie kažkodėl įsitikinę, kad ACCEPT neva silpnesni be tipiško Udo balso? Ir ar įmanoma, kad jis vis tik prisijungs prie jūsų ateityje?

Gerai… Manau, neturėtume jaudintis dėl kažkieno hipotetinių prielaidų. Tegul fanai nusprendžia! Grupės karjera nesisuka vien apie vokalistą – tai dainų kūrėjų ir apskritai asmenybių ant ir už scenos kombinacija. Visi jie sudaro visumą ir yra čia tuo pat metu. Be to, yra daugelis kitų veiksnių, lemiančių grupės sėkmę. Tu klausi apie Udo sugrįžimą į ACCEPT… Kodėl tai turėtų kažkas kitas svarstyti? Kai klausiama apie tai, verta pagalvoti apie U.D.O. gerbėjus, kurie pašventė jam virš 20 metų. Kaip jaustumėtės jų vietoje, jei turėtumėte nuolat bijoti, kad jūsų numylėtinis paliks savo grupę? O kaip turėtų jaustis U.D.O. muzikantai? Kas belieka daryti Udo, kaip tik įtikinėti juos, kad jis pasiliks su jais, pastoviai tai šnekant viešai? Tik tie, kurie nėra grupėje, gali uždavinėti tokius klausimus… (Wolfas atrodo nemenkai suerzintas, ir aš visiškai su tuo sutinku – B.) Nenoriu nieko įžeisti, bet NE – UDO TURI LIKTI TEN, KUR JAUČIASI LAIMINGAS! Esame skirtinguose pasauliuose, ir net nešnekėjome metus prieš 2005-uosius, ir po to nešnekėjome… išskyrus vieną sykį. Kaip aš dar galiu įtikinti pasaulį, kad kiekvienas iš mūsų esame laimingi savo pačių kailyje ir labai patenkinti būdami ten, kur esame? Mes tikime, kad Udo galiausiai pats tai suvoks, o dar tai, kad mes tikimės vieną dieną vėl pamatyti jį su Stefanu Kaufmannu… ir jie turėtų didžiuotis savo sėkme, ir tuo, kur jie yra šiandien!

Jūsų grupė turi daug kultinių gabalų, tokių kaip „I’m a Rebel“, „Breaker“, „Metal Heart“, „Fast as a Shark“, „Balls to the Wall“, „Russian Roulette“ ir t.t. Ar tikitės , kad naujojo albumo kūriniai pralauš tų senų šlovingų kompozicijų populiarumą?

Iš tiesų ACCEPT sukūrė savo istoriją ir mes visi turėtume tuo labai didžiuotis. Nėra jokių populiarumo varžybų. Aš visada stebiuosi, kodėl Udo nuolat tvirtina, jog ŠIUO METU jis yra daugiau ACCEPT negu patys ACCEPT… Aš įsitikinęs, kad jis yra daugiau U.D.O. negu ACCEPT, ir nė vienas iš mūsų neturėtų dairytis į praeitį. Derėtų pateikti geriausia, ką kiekvienas turime. Istorija parodys, ar mūsų muzika išliks vertinga ir reikšminga. Mes jau sukūrėme istoriją… tu turėtum žinoti, kad esame minimi kaip speed metalo tėvai… ir apskritai heavy metalo. Taigi ką mes čia turėtume įrodinėti? Ką Udo turėtų įrodinėti? Tik vieną dalyką: tegu muzika kalba už save!!!

Tegu kalba! O kaip jūs jautėtės grįždami į studiją po, rodos, ištiso „amžiaus“? Ar esate visiškai patenkinti nauju „Blood of Nations“ krauju?

Tu turi omeny, koks jausmas buvo vėl įrašinėti po 15 metų? Kaip po vakardienos… Be abejonės, mes labai džiaugiamės įrašę „Blood of Nations“. Kaip menininkas (kiek aš pats toks jaučiuosi esąs), tu giliai savyje visada mąstysi… hmm… kodėl aš padariau taip, o ne kitaip. O iš kitos pusės, tu niekada nebaigtum disko, jeigu nebūtų laiko limito.

Būtent, 15 metų kaip ir virto ištisu „amžiumi“, bent jau jūsų fanams. Gerai, jūsų šaknys yra Vokietijoje, o iš šios šalies kilęs visas pulkas puikių metalo komandų. Ar esate kolegos ir partneriai su kitų grupių nariais, ypač tų, kurios skaičiuoja savo veiklos trisdešimtmetį, kaip jūs? Kaip vertintumėte šiuolaikinę vokiečių metalo sceną?

Jei atvirai, ne, mes nelabai domimės modernia mada Europos (tame tarpe ir Vokietijos) metalo scenoje… Tai nereiškia, kad aš ją ignoruoju, tiesiog aš gyvenau kitokį gyvenimą, kur Europos grupės, ypač naujoviškos, nelabai gerai man pažįstamos. Aš esu „old skūlinis“, man vis dar patinka JUDAS PRIEST, Ozzy, IRON MAIDEN, METALLICA ir pan., nors ir su šių grupių nariais nesame labai artimi draugai.

ACCEPT išlaikė lojalumą tradiciniam heavy metalui. Šiais laikais daugelis įvairių kitų metalo stilių stipriai išpopuliarėjo, įskaitant atsinaujinusį fanų domėjimąsi thrash metalu, kur Vokietija taip pat „išstūmė“ ištisą gerų komandų plejadą. Kokia jūsų nuomonė apie kitus metalo stilius ir kuris iš jų artimiausias jūsų skoniui?

Vėlgi, negaliu daug ką apie tai pasakyti. Bet kaip ir kituose muzikos žanruose, variacijos yra šio amato „kraujas“. Bet kokia muzika, atlikta su atsidavimu ir aistra, ras atgarsį klausytojų auditorijoje. Ir ne tiek stilius čia svarbu, kiek nuoširdus atlikimas. Aš galiu nesiklausyti kokios nors gatvės grupės. Bet jeigu jie gerai susigroję ir darniai skamba… aš pasiklausysiu.

Aha, dabar aš jau išties matau, kad nieko neignoruojate. Tada grįžkime prie jūsų būsimo pasirodymo mūsų krašte. Vilniuje ACCEPT „apšildys“ viena vietinė metalo komanda. Ar jūs girdėjote, ką ji groja? Jei taip, ką manote apie šiuos jaunus vaikinus?

Mes labai susidomėję, manau, kad mūsų promoteriai padarė teisingą sprendimą ir mes taip pat paprašysime jų atsiųsti nuorodą į šios grupės internetinę svetainę. Girdėjome, kad jie jau išgirdo tą žinią telefonu! Geros kloties jiems! Džiaugsimės matydami juos toje pačioje scenoje.

Beje, iš šio renginio organizatorių jau sužinojau, kad tai bus ta pati komanda, kuri Lietuvoje laimėjo „Wacken Metal Battle“ konkursą, taigi vaikinai ruošiasi į „Wacken Open Air 2010“. O man pačiai nusišypsojo sėkmė pamatyti ACCEPT šiame didžiuliame metalo festivalyje prieš keletą metų. Ką manote apie šį renginį?

Wackenas subrendo kaip vienas iš stipriausių ir didžiausių metalo festivalių pasaulyje. Mums buvo didelė garbė tapti šio renginio headlaineriais 2005 m. Holgeris Hubneris, Wackeno ŽMOGUS, yra labai geras Gaby bičiulis. Jo ir Thomas Jenseno sėkmė neturi precedento ir viskas, ką galiu apibendrinant pasakyti – WACKENAS YRA GYVENIMO BŪDAS… Bendruomenė, dar daugiau – kultūrinis manifestas muzikos gerbėjų, kurie kiekvieną vasarą nori patirti didžiausią malonumą.

Na ir pabaigai, prašau, pasakykit ką nors savo gerbėjams Lietuvoje. ACCEPT vardu, ir vardan skaičiaus 13, kuriuo pažymėtas šis paskutinis klausimas…

Tikiuosi, kiekvienas supranta – mes labai jaudinamės, visai kaip savo jaunystėje… Mes sujaudinti kaip niekad anksčiau ir nekantraudami laukiame pasimatymo su jumis visais. Tai bus lemiamas susitikimas…

Jaučiatės beveik kaip debiutantai, ar ne (aišku, juokauju)? Gerai, dėkoju už įdomų pašnekesį. Sėkmės, pasimatysime gegužės 11-ąją!

Labai ačiū, Birute! Tikiuosi pamatyti tave taip pat!

————————

P.S. Belieka palinkėti, kad pasimatymas „Forum Palace“ būtų įsimintinas ne tik pirmą kartą pas mus atvykstančiai legendinei grupei, bet ir visiems jos gerbėjams. Iškeiskime antradienio vakaro poilsį į smagią rusišką ruletę, kurioje suksis 100% heavy. Tegu visi būna nenuilstantys ir pašėlę, tegu parodo savo metalines širdis ir sulaužo visas taisykles. O dar tegu būna greiti kaip rykliai, užuodę naują kraują. „Tautų kraują“!