INSOMNIUM „Since The Day It All Came Down“ – dar niūresnė ir iki sielos gelmių jaudinanti odė

Prabėgo jau metai nuo lemtingo jaunųjų suomių INSOMNIUM apsilankymo Vilniuje. Kodėl lemtingo, paklausite? Pirmiausia todėl, kad ši viešnagė jiems buvo debiutas užsienio scenoje, o tokie įvykiai muzikantams įsimena ilgam. Antra, lietuvaičiai turėjo progą įsitikinti, kad Suomijoje vertos dėmesio grupės auga kaip ant mielių. Na ir pagaliau man bei visai Ferrumo komandai malonus momentas – sulig INSOMNIUM vizitu prasidėjo „geležinė“ koncertų organizavimo veikla.

Dar daugiau vandens nutekėjo nuo to lemtingo (kalbu, kaip kokia fatalistė) debiutinio šios grupės disko „In The Halls Of Awaiting“ (2002) pakliuvimo man į rankas, nuo ko viskas iš esmės ir prasidėjo (recenziją galite susirasti Ferrumo albumų archyve). O dabar štai klausausi jau antrojo darbo (oficialiai pasirodys gegužės 3 d.), vėlgi ilgoku ir kiek paslaptingu pavadinimu – „Since The Day It All Came Down“. Laukiau jo nekantriai, nes per „Ferrum Frost“ girdėti du naujieji kūriniai jau leido tikėtis brandaus ir stipraus tęsinio. Atrodo, neapsirikau…

Albumas prasideda klavišinių akordais, sukuriančiais labai gražią „Nocturne“ melodiją. Tam grupė specialiai pasikvietė klavišininką Varpu Vahtera. Bet tai tik preliudija, kuri iš karto leidžia tikėtis irgi melodingo, bet jau brutalesnio ir dinamiškesnio pratęsimo. Ir jis smogia netrukus… Tai titulinis (na, be vieno žodžio, bet tiek to) gabalas. Ką gi, iš karto pasijunta Insomniumiškas braižas: sudvejintos Ville gitaros, stiprus ir sodrus Niilo vokalas ir laikrodžio tikslumu kalantys Markuso būgnai. Melodingas death metalas, bet kas tai? Visai kitiems netipiški pasažai ir toli gražu negirdėtos melodijos. Taip, šis albumas grasinasi būti dar niūresne ir skausmingesne ode (žymiai daugiau minorinių gaidų). Bet progresyvumas ir šuolis į dar neištirtus muzikinius vandenis akivaizdus. Štai ramus intarpas, kur gitaros verksmas taip ir griebia už širdies, bet melancholiją sujaukia dinamiški rifai ir vėl visu stiprumu kertantis vokalas. Tokiu dinamišku tempu viskas ir baigiasi. Norisi dar, laimei, tai tik antrasis kūrinys (INSOMNIUM, taip sakant, nesikuklina, kompozicijų 11). Tegu skeptikai šneka, kad tai jau darė IN FLAMES, CHILDREN OF BODOM ar dar kitos grupės. Gerai įsiklausius, bet kas atras tuziną motyvų, kurių jos nedarė.

Ką papasakos „Mėnulio dukra“? Vėl grynai Insomniumams būdinga melodija, ir vėl savo balso gilumu bei stiprumu stebina Niilo, kuris tai šnabžda, tai riaumoja (ne, ne kriokia). O Ville gitarų rifai taip pat tokie mieli ausiai (geri gitaristai susirinko šioje komandoje, nieko nepasakysi). Kai kur ritmas kapotas, gitaros džeržgia, kas yra tam tikra naujovė. O kūrinio pabaigoje melodija vėl rami, gili, liūdna, čia itin lyriška vieta. Bet kaip death metalas be brutalumo dozės? Ji netrukus įpilama, nors neužgožia stebinančio melodijos grožio ir įtaigumo. Viskas užsibaigia kiek netikėtai, tarytum neužbaigta lieka toji pasaka.

Toliau grotuvas pasiunčia „The Moment Of Reckoning” (įdomu, koks čia atpildas laukia, ir už ką). .Iš pradžių stilius visai grupei netipiškas ir neatpažįstamas, nors patrauklus. Bet autorius netrukus išduoda Niilo gerklė ir kai kurie jau ankstesniame albume girdėti motyvai. O dinamiški rifai ir brutalus vokalas, pereinantis į ramiai tekančius gitarinių akordų srautus ir šnabždesį (ilgas, net labai ilgas šis motyvas) visgi neleidžia užmiršti, kieno kūrybos klausoma. Ir dar vienas būdingas bruožas: daugelis kompozicijų (šioji taip pat) tarsi netikėtai nutrūksta, sakytum, klausytojui paliekama pačiam improvizuotai jas užbaigti.

O dabar mūsų sielas turėtų apimti didelis didelis liūdesys, nes būtent tą reiškia kitos dainos pavadinimas (juk sakiau, kad odė dar skausmingesnė). Klavišiniai. Niilo balso stygų profilaktika. Dinamiška kitų instrumentų harmonijos lavina. Vienas įdomiausių, greičiausio tempo ir brutaliausių kūrinių visame diske. Aišku, melodingumo netrūksta, bet jis toli gražu ne saldus (juk dainuojama ne apie meilę, apie mirtį). Ir vėl niekaip neatspėsi, kur ir kaip viskas baigsis. Savotiškas žaidimas.
Na, jau visai pakasynom ir ašarų pakalne dvelkia (dabar atsiduriam po gedulingu, na, sakykim, lietų žadančiu, dangumi). Liūdna melodija, iš tiesų galima ašarą nubraukti. Ar ramūs, ar greiti ir brutalūs motyvai, liūdesys niekur nenyksta. Ir vis dėlto tai bene labiausiai į ankstesnio INSOMNIUM disko kūrinius nepanaši kompozicija. Savotiška, techniška, sklidina instrumentuočių ir netgi sunkiai suvokiama. Ką gi, muzikantai nesumelavo, sakydami, kad kitame darbe neis jau pramintu taku, o leisis į dar neištirtus melodijų ir brutalumo tyrus. Drąsiai galima sakyti, kad niekas tų tyrų dar netyrinėjo. Progresas? Dar ir koks.

„Resonance“. Pradžia labai panaši į baladę. Pasirodo, taip ir yra. Tik atrodo, kad klausaisi PESTILENCE, ATHEIST ar CYNIC kūrybos. Štai dar vienas technikos ir progresyvumo rodiklis. Pora minučių atsipalaidavimui…

O tada per žemę praslenka mirtis (death metalas, juk mirtis irgi kartais būna lyriška). Yra lyriškumo ir čia. Tik kad šis kūrinys labai (bene labiausiai) primena debiuto dvasią. Gal dėl to „Death Walked The Earth“ nėra tiek įdomus, nors muzikantų technikai ir apskritai visai kompozicijai prikišti nėra ko.

Štai liko tik trys kompozicijos. Darosi liūdna, nes INSOMNIUM muzika vėl veikia kaip narkotikas, skleisdama kažkokį mistišką žavesį. Ką gi, reikia siurbti tai, kas dar liko. „Disengagement“. Iš tolumos atsklinda gitarų rifai, kurie visai tiktų kokiam vesternui. Bet tai tik trumpą akimirką. Toliau brutalių ir ramių vietų kaita vėl žavi savo stiprumu ir išbaigtumu.. Tai turbūt pati gražiausia daina, skausmingu lyrizmu ir apskritai kokybe nenusileidžianti „In The Halls Of Awaiting“. Taip pat ir trukme (ilgiausia šiame albume).

„Closing Words“. Nieko ypatingai naujo, bet iš to, ką čia girdime, vėl akivaizdu, kad INSOMNIUM muzikantai „perspjovė“ patys save. Šiame kūrinyje ypač atsiskleidžia patobulėjusi gitaristų technika ir tai, kad Niilo galima vadinti vienu iš stipriausių melodingojo metalo vokalistų.
Deja, jau paskutinė daina, kurią sudainuos Forlorno sūnus. Vėl „In The Halls Of Awaiting“ atmosfera, gaila, kad perpus trumpiau. Gražu, stipru, malonu ausiai ir širdžiai. Ką čia bepridursi…

Tai štai koks tas antrasis INSOMNIUM darbas. Kai viskuo patenkinti suomiai žiemą ilgiau miega, tie, kuriuos apėmė nemiga, laiko nešvaisto ir kuria gerą muziką. „Since The Day It All Came Down“ tą puikiausiai iliustruoja. Tiesiog čiupkit ir klausykit!

Vertinimas 10/10.

„Since The Day It All Came Down“
„Candlelight“ 2004 m.

1. Nocturne
2. The Day It All Came Down
3. Daughter Of The Moon
4. The Moment Of Reckoning
5. Bereavement
6. Under The Plaintive Sky
7. Resonance
8. Death Walked The Earth
9. Disengagement
10. Closing Words
11. Song Of The Forlorn Son