INSOMNIUM – nuoširdūs ir santūrūs suomiai

Ką gi, praūžė festivalis “Ferrum Frost”, dėl kurio keturiems lietuvių entuziastams tris mėnesius nepraėjo galvos skausmas. Tuo pat metu keturiems ne mažiau entuziastingiems suomiams smarkiau plakė širdis, nes laukė pirmasis pasirodymas užsienio scenoje. Prirašius krūvą laiškų ir galutinai nusilaksčius dėl aibės organizacinių reikalų, su kažkokiu vidiniu nerimu sulaukėme sausio 24 d. vakaro. Tada įvyko tas lauktasis susitikimas prie “Balt Park” viešbučio Vilniaus pakraštyje.

Kadangi esu iš organizatorių grupės, nusprendžiau rašyti ne apie koncertą, kas būtų subjektyviau negu rašant su tuo nesusijusiam asmeniui. Kilo mintis tiesiog artimiau supažindinti su INSOMNIUM muzikantais kaip su žmonėmis, nes teko bene daugiausiai su jais bendrauti.

Taigi, pirmiausiai susipažinimas mašinoje, į kurią po rankų paspaudimo įsėdau, kad suomiai nepasiklystų, jei atsiliktų nuo Roberto mašinos. Vargšas Ville V. (vienas iš gitaristų) tyliai pasiskundė, kad kelionė labai išvargino, nes jam daugiausiai teko vairuoti. Vis tas suomiškas santūrumas, nes koks nors italas ilgai skeryčiotųsi ir pažertų keiksmų. Tuo tarpu kiti džiūgavo, kad yra toks pasiaukojantis, kuris, pasirodo, visada ilgiausiai sėdi už vairo. Ypač jo bendravardis Ville F. (irgi gitaristas, o Ville, kaip paaiškėjo, yra Suomijoje labai paplitęs vardas), kuris neturi vairuotojo teisių. Paklausę, ar toli iki nakvynės vietos, Insomniumai sužinojo, kad Vilnius nėra toks didelis kaip pvz. Helsinkis, ir atstumai palyginus nedideli, kuo nuoširdžiai apsidžiaugė. Šiaip kelionė jiems buvo pakankamai lengva, sienas pravažiavo greitai.

Nakvynės vietoje, kuri specialiai buvo parinkta arčiau senamiesčio, vaikinai greitai susitvarkė po kelionės ir maloniai sutiko su mumis pavakarieniauti ir paplepėti, nors buvo pavargę. Iš pradžių nelabai kalbūs, po kiek laiko jie ėmė vis šilčiau bendrauti ir greitai paliko tikrai nuoširdžių ir neišpuikusių žmonių įspūdį. Gerai įvertinę lietuviškas vaišes ir alaus skonį, pasakojo apie save. Iš karto supratau, kad jie “nepasikėlę”, nors grupę aplankė greita sėkmė. Ir dar išryškėjo charakterių bruožai, kuriuos jau įžvelgiau po interviu: Niilo (vokalistas/bosistas) – nelabai kalbus, kiek uždaro būdo; Ville V. – ramus ir lėtokas, nors šnekus, sakyčiau, bene tipiškiausias suomis; Markus (būgnioras) pasirodė santūrokas, o jo kalbą dėl akcento buvo sunku suprasti; pagaliau Ville F. (gitaristas) – daugiausia šnekantis linksmuolis. Kai paklausiau, kaip ten su jo Ferrari, juokais supykęs sakė, kad tikriausiai be šansų gauti ir per kitas Kalėdas. Dar maloniai nuteikė tai, kad Ville V. suplovė indus, ko Markus neleido padaryti man. Kai vaikinai pasirašė ant jau “legendiniu” tapusio mano iš Wackeno parsivežto disko, nuo ko viskas ir prasidėjo, rūpestingai išklausinėjo apie koncerto organizavimą ir nuoširdžiai džiaugėsi, kad užsienio debiutas vyks Vilniuje. Ir be jokio nepasitenkinimo sutiko padovanoti diską laimėjimui bei iki ryto pasirašyti ant 20 plakatų! Net mūsiškių tarpe seniai bebuvau sutikusi tokių nuoširdžių žmonių…

Koncerto dienos rytas prasidėjo apžvalginiu pasivaikščiojimu po miestą. Insomniumai su dideliu susidomėjimu klausėsi Vilniaus istorijos ir apžiūrinėjo architektūrą, ypač Niilo, kurio studijos tiesiogiai su tuo susijusios. Pasakiau, kad senamiestyje negalima kabinti plakatų, todėl nesimato koncerto afišų. Ir čia, priėjus “Žaltvykslę”, Ville V. parodė į sieną, kur puikavosi…”Ferrum Frost” plakatas! Hm, praėjome pro jį greitai, kad niekam nekristume į akis. Paskui kopėme į Gedimino kalną, kuriuo ypač susižavėjo Markus, sniego rogių “specas”, kuris jau įsivaizdavo, kaip važiuotų nuo jo. Mes visi pasijuokėme, kad tiesiai į Vilnelę. Taip pat visiems patiko apžvalga nuo kalno, kuri kartu sukėlė vaikinų gailestį, kad turės taip greitai “palikti gražų miestą, kuris labai patiko ir po kurį norėtų daugiau pasivaikščioti”. Tada vėl prisiminėm Ville Ferrari, kurį jam buvo prisakyta žūtbūt gauti iš kurio nors Klauso, kad galėtų visi atvažiuoti jau kitąmet. Tuo tarpu laikas negailestingai bėgo, artėjo soundcheck’as, tad kitu keliu grįžome į “namus”, prieš tai dar suomiams užsipirkus maisto ankstyvai rytdienos kelionei.

Sužavėjo stebėtinas vaikinų klusnumas ir nepasitenkinimo nerodymas. Nors vos sutilpome į taksi su visais instrumentais, kuriuos teko ilgai dėlioti, iš jų veidų nedingo šypsenos ir sakymas, kad viskas tvarkoje. O dar tas mandagumas visur. Jokio pykčio, kad kažkas išgėrė beveik visą jiems skirtą alų. Ramus paprašymas, kad leistume jiems sėdėti apačioje, kur mažiau triukšmo. Neišrankumas maistui, kai jie nusprendė nuėjus pavalgyti užsisakyti tą patį patiekalą, kad man būtų mažiau vargo su meniu vertimu. Nuoširdus susirūpinimas, kad mums atsipirktų koncertas. Išsamūs atsakymai į žurnalistų klausimus, susižavėjimas “puikiu priėmimu”, kurio jie nesitikėję. Kantrus autografų ant diskų dalinimas ir net susilaikymas nuo priekaištų dėl grupės pasirodymo pertraukimo, kuris, tiesą sakant, įvyko be mūsų žinios. Žodžiu, likau savimi patenkinta, kad pavyko prisivilioti koncertui tokius šaunius žmones, visais atžvilgiais. Ką sužinojome spaudos konferencijoje? Niilo pasikvietė Ville F. sugroti mokykliniame vakarėlyje, kas buvo INSOMNIUM užuomazga. Jiedu kuria visų grupės dainų tekstus. Vaikinai studijuoja tai, kas jiems labiausiai patinka, nes visą laisvalaikį atima grojimas. Buvo sužavėti MANDRAGORA, nes nemanė, kad Lietuvoje yra tokių techniškų metalo grupių. Klausosi įvairių metalo stilių, taip pat ir brutalių, nes iš tokios įvairovės semiasi idėjų savai kūrybai. Daug dirba, kad išsiskirtų iš daugelio kitų Suomijos grupių. Groja melodingą metalą, nes jis labiausiai patinka, ir visai nesibaimina, kad tai jau tapo savotiška tradicija, ypač jų šalies grupių tarpe. Kaip jau sakiau, koncerto nekomentuosiu, kas buvo, patys susidarė savo nuomonę. Tik pasakysiu, kad, mano manymu, vaikinai, kuriems tik 22-23 metai, su laiku turi visas galimybes tapti tokiais įžymiais, kaip jų mėgstami AMORPHIS.

Nesupykdė Insomniumų net ilgas transporto važiavimui į nakvynės vietą, o po to į after-party laukimas. O tame vakarėlyje, kuriam specialiai parūpinome salę su sauna, vaikinai galutinai atsipalaidavo, kuomet kitu aspektu atsiskleidė jų būdas. Po lietuviško alaus, kuris jiems patiko, Niilo nebeatrodė nekalbus ir uždaras, Markusui atsirišo liežuvis ir šneka tapo žymiai suprantamesnė, o Ville F. apskritai šnekėjo be perstojo. Viso to rezultate sužinojau naujų dalykų. Jiems labai patiko mūsų publika, kuri juos puikiai ir šiltai priėmė, tuo tarpu kai suomiai “tik ir ieško klaidų tavo grojime, o po to bado pirštais ir šaiposi”. Taip pat jau aišku, kad vasarą bus užbaigtas naujo albumo įrašymas, nors išleidimas gali užtrukti. Tuo tarpu Niilo pažadėjo paprašyti, kad “Candlelight” pasirūpintų antrojo disko platinimu Lietuvoje. Dar kartą buvo primintas gailestis dėl greito išvažiavimo, bet čia pat duotas pasižadėjimas atvykti vėl ir kokioms trims dienoms mažiausiai. Čia vaikinai pirmą kartą išgirdo grupės NOCTURNAL WINDS grojimą, nors pastaroji irgi suomių, bet užtat visiems labai patinka GARDENIAN, kurios diską patys uždėjo, prieš tai manęs paklausę leidimo (net sumišau). Sėdėdami ant paskutinio laiptelio rusiškoje pirtyje, vaikinai konstatavo, kad tai geriausias after-party, kokiame jiems teko būti. Nepaisant to, jie gana greitai persikraustė iš “šio pragaro” į gimtąją sauną, kur pasijuto dar geriau. O stovėdami baseine po vandens kaskada (metkluberiai, kurie buvo paskutiniame myte, ar pažinote šią vietą?), suomiai išvis atrodė nepakartojamai.

Gaila, bet kaip pasibaigė koncertas, taip turėjo baigtis ir visas mūsų susimatymas. Netrukus jau reikėjo važiuoti į Hostelį, kuriame kelias valandas numigo Ville V. (vėl pasiaukojimas draugams, nes jis dėl to nedalyvavo vakarėlyje). Greitas susiruošimas, ir mes jau nulydėjome vaikinus link “Balt Park”. Trumpas, bet šiltas atsisveikinimas, ir mašina suomiškais numeriais išnyko tolumoje. Joje liko mūsų tradicinis šakotis, kurio skonis tolimoje kelionėje turėjo vaikinams priminti šį itin malonų susitikimą. O po 11 valandų mobiliame telefone pasirodė žinutė, kurią atsiuntė Niilo jau iš kelto į Helsinkį. Iš jos sužinojau, kad kelionė iki jo sekėsi gerai, taip pat radau padėką už viską. Tada galutinai supratau, kad mūsų didelės pastangos surengti INSOMNIUM pasirodymą Lietuvoje buvo ne veltui…