IN THE MEMORY OF HUMANITY III Klaipėdoje

Gegužės 9-ą dieną Klapėdoje išaušo gražus rytas, ir, laimei, liko toks visą parą. Gaivus oras, marios, alus (marios alaus), metalas.
Ilgai uostamiesčio bei nevietinių metalo muzikos gerbėjų lauktas festivalis “In the Memory of Humanity III” turėjo prasidėti 18.00. Jis, žinoma, vėlavo, kaip įprasta bene visiems metaliniams koncertams Lietuvoje.

Šiek tiek po aštuonių vakaro pagaliau baigiamas “soundcheck’as”, ir
pirmieji savo programą pradeda roko grupė iš Klaipėdos – Bees Wax. Žmonių ne daugiau kaip 50, prie scenos būriuojasi vos 20. Likusieji pasislėpę nuo “žaliųjų draugų” maukia alų (tarp kitko – buvo žadėta, jog koncerto vietoje bus galima nusipirkti “Švyturio”. Deja, tai ir lieka pažadu, o alaus įsinešti žinoma negalima(teoriškai)).

Antrieji – Dysposium. Sugrojo visai neblogai, tačiau visiškai nesigirdėjo vokalo : organizatoriai sako, jog vokalistas dainavo ne į mikrofoną, tačiau man atrodo, jog tai tiesiog blogas garsistų darbas.

Žmonės renkasi, bei girtėja. Tretieji scenoje – death metalo grupė iš Kauno – Ossastorium. Problemos su vokalo girdimumu sutvarkomos iki pakenčiamo lygio ir griausmingas death’as priverčia judėti kone visų galvas. Gerokai parėkus “Pakartot!” kauniečiai atlieka dar vieną papildomą kūrinį, kurio “priedainį mes visi mokam”, tačiau dabar niekaip negaliu prisiminti, koks tai buvo kūrinys…

Toliau – black metalo metas Šiaurės rage. Scenoje pasirodo Arthornia – melodingą black’ą grojanti grupė iš sostinės. Šiaip nesu didelė šio metalo stiliaus gerbėja, bet Arthornia man tikrai patiko. Bandžiau apytiksliai nustatyti, kiek susirinko liaudies – apie 300 žmonių tikrai buvo.
Penktieji – Stone’s Lament, taipogi “juodmetalis”. Geriausias to vakaro sceninis įvaizdis tikrai priklausė jiems – tradicinis grupės narių “corpse paint’as”(juodai baltas makiažas), ir nors primityvus, bet vis dėlto šioks toks žaismas su ugnimi (žibalas burnon ir pūstėjimas i minią), beje man pasibaigęs nelabai linksmai : sekančią dieną teko kentėti siaubingą veido raudonį bei perštėjimą (maniau, kad nusviliau antakius)…

Paskutinieji (tuo metu tikrai nesitikėjau, jog taip greitai festivalio pabaiga) – Žalvarinis, groja folk metal, aš asmeniškai nelabai mėgstu tokią muziką, todėl su keletu peralkusių koncerto žiūrovų išėjau ieškoti karšto maisto (reikia priminti, jog tuo metu buvo apie pusvalandį iki vidurnakčio). Apie “čeburėkus” istorija nutyli.

Tempiant kerzus ištuštėjusiomis uostamiesčio gatvėmis, kažkas paskambina telefonu ir praneša, jog koncertas baigtas! O kaipgi patys organizatoriai, Requiem Aeternum, pažadėję naują sudėtį bei stilių? Kur taip lauktas jų pasirodymas – siurprizas? Taip pat turėjo groti Ugnėlakis, bei Promised Land. Priežastis paprasta – kažkas netiksliai apskaičiavo laiką ir jo tiesiog nepakako, o po vidurnakčio Klaipėdoje triukšmauti negalima. Žinoma, gaila, tačiau, mano nuomone tai nemenkas akmuo į festivalį organizavusių žmonių daržą – organizuotumo trūkumas, juk jei koncertas nebūtų vėlavęs, visi būtų speję sugroti. Dar keletas pastebejmų : apšvietimas tikrai labai prastas, nuolatos trūko vokalo (per visų grupų pasirodymus),o išnuomuotoji sporto salė netoli miesto centro (kad atvykusieji iš kitų miestų turėtų kur nakvoti) – labai kilnus poelgis, tačiau nereikia reklamuoti salės, kai atvykusieji pamato “viruvės dydžio kambarėlį” (c) Zero.

Bet, nekreipiant dėmesio į visas technines ir kitokias problemas, šaunu, kad metaliniai renginiai vyksta ne tik Vilniuje – Kaune, bet ir Klaipėdoje. Girdėjau bei skaičiau nemažai gerų atsiliepimų apie šį renginį, kuriuose pabrėžiama – jog ne “lempų skaičius” yra svarbiausia. Pritariu jiems, ir tikiuosi dar ne kartą gyvai išgirsti metalą uoste.