IN THE MEMORY OF HUMANITY III - atsiminimai ilgam

Kelias iki Klaipėdos neprailgo. Negalėjo prailgti – labai laukiau kažkokio stebuklo. Bet dabar nutariau, kad daugiau niekada nieko gero nesitikėsiu, nes dėl nepateisintų lūkesčių sugenda nuotaika. Bet apie viską iš eilės.
16.30 kėliausi keltu į Smiltynę (na, kaip galima su jūra nepasisveikinti!). Šiaurinis ragas buvo pustuštis- kažkas soundcheck‘inosi ant scenos, kažkas sėdėjo ant suolelių. Tylu, ramu.

17.15 kėliausi atgal į Klaipėdą. Ant scenos souncheck‘ą darė Ossastorium. Žmonių – kaip ir pirma, – tylu, ramu.
~18.00 prie įėjimo metalūzai būriuojasi minimaliai. Niekas net nesiruošia nieko pradėti. Štilis. Sukiojasi susiraukę dėdulės policininkai. Tikriausiai publika jiems kelia šleikštulį, nes retai kada pamatysi tokius perkreiptus snukelius.

~18.30 vis dar štilis. Aha, kažkas ne taip. Organizatoriai išsiblaškę.
~19.00 būriuojasi daugiau ir daugiau tamsiai apsirėdžiusių metalgalvių, neretai pamatysi „pankuojantį Klaipėdos jaunimą“. Gražiai susisėdę ant žolytės, niekas net neskuba į renginio epicentrą. Gurkšnoja alų. Tiesa, visi pamiršta, kad viešoje vietoje gerti negalima, o aplinkui zuja vis didesnė žaliašvarkių banda. Kliuksi tuštinamos dvilitrės pūslės, nes sklinda gandai, kad su alum nepraleidžia, taigi, visi skuba suvartoti savo gera iki eidami.

~(pamečiau laiko seką) pagaliau įeinu. Kaip ir daugelis kitų, niekur neskubėjau, vis viena sakoma, kad neskubėjęs būsi pirmas.
Scena nedidelė, ant jos- Bees Wax. Punk-rock, atrodo, nelabai gali įkaitinti susirinkusią publiką. Strakalioja keletas „pankuojančio Klaipėdos jaunimo“ egzempliorių, į sceną žvelgia rūsčios „senų metalo vilkų“ akys, žodžiu, viskas- kaip ir reikia tikėtis per tokį pasirodymą. Publikos minimaliai. Garsas… … … (papeikimas garsistams: SIAUBINGA).

Tikiuosi, nepamečiau kokio pasirodymo ir teisingai prisimenu antrųjų atlikėjų pavadinimą- Dysposium. Pasirodė visai neblogai. Išskyrus vieną MENKĄ – na, aš meluoju, tikrai ne menką – minusą: vokalisto mikrofonas neveikė. (Šio koncerto garso operatoriai pasižymėjo labai prastu humoro jausmu. Vovka susilaukė daug smerkiančių atlikėjų žvilgsnių nuo scenos.) Po poros „instrumentinių“ gabalų, operatorių mojavimų pereiti prie kito mikrofono, vokalisto nervinės krizės ir panašiai, išgirdome „bliakerišką“ kriokavimą. Apskritai pasirodymas buvo neblogas, bet publika nepaprastai vangi, šiek tiek apgirtusi ir nenorinti leistis sugundoma pasilinksminti.

Tretieji išlindo Ossastorium. Netikėtai publikos gretos pagausėjo. Garso derinimas užtruko ilgokai, palei sceną persirito visuotinio nerimo ir nepasitenkinimo banga. Atrodo, atlikėjams ir operatoriams buvo sunkoka rasti bendrą kalbą, nes kartojosi prašymai „daugiau garso į monitorius“ ir „gitarą… pagarsinkit gitarą“. Pagaliau pasirodymas prasidėjo. Kartu su juo šiek tiek atkuto žiūrovai, kurie, matyt, per anuodu pirmuosius buvo sustingdyti žvarbaus pamario oro. Sugrota buvo tikrai gerai, reakcija palei sceną šilta. Gaila, kad grota trumpai.

Toliau – Arthornia. Matyt, prie mano trumpo ir neinformatyvaus vertinimo prisidėjo jausmas, kad nulūš sprandas ir subyrės stuburas, o jausmo kaltininka i- tretieji atlikėjai. Šiaip Arthornia pamalonino smagiu black‘u. Neblogai atrodė jų baltas logo juodoje vėliavoje ir kaukolė degančiomis akimis.

Toliau – antra black‘o dozė, vilniečiai Stone‘s Lament. Atleiskite vyrai, bet niekada dar jūsų pasirodymas man nėra sukėlęs daug džiaugsmo. Dažniausiai, pradėjus klausyti pirmo gabalo ir nepastebėjus pauzių, penkto gabalo viduryje pagalvoju: oho, kokios ilgos kompozicijos! Manau, aišku, ką turiu galvoje. Ir klaustuko formos povyza stovintis vokalistas, bei baltai-juodai teplioti grupės narių veidai įspūdžio nedaro. Kaip ir ugnies pūtimas, ritualas, kartotas prieš kiekvieną gabalą(matyt, norint išskirti, kad vienas pasibaigė, prasideda kitas). Pasirodymas buvo labai ilgas, bet publika patenkinta.

Žalvarinis garsinosi taip ilgai, kad praktiškai praradau viltį išgirsti jų muziką gyva- buvo velniškai šalta, žvarbi drėgmė pjovė iki kaulų smegenų. Šiek tiek net pavydėjau visokiems svirduliuojantiems, gerai įšilusiems vyrukams. Laukiau, laukiau… Prisižiūrėjau visokių asmenų, kurie grįžo keliomis pakopomis atgal evoliucijos eigoje. Pavyzdžiui, ne vienas tipas šlapinosi ant netoliese esančios sienos, kai tuo tarpu iki „mėlynųjų būdelių“ vos keli žingsniai. Taip pat ne vienas neatsispyrė pagundai nusičiurkšti tiesiai į marias (romantikai? Ne, tik aktyviausi alaus degustatoriai). Atvirai sakant, pasišlykštėjau. Pora Klaipėdoje gyvenančių draugų mane patikino, kad tai tikrai ne klaipėdiečiai, nes šie myli savo miesto sienas ir Kuršių marias, ir tokių kiaulysčių sau neleistų. Turisto lituano. Ką čia ir bepridurti.

Grįžtu prie scenos. Aplink ją vaikšto susierzinę žalio vario vaikai. Suprantu juos- neveikiantys mikrofonai, neįgarsinta gitara, garso trūkumas. Ar dažnai būna taip blogai? Pagaliau prasideda pasirodymas, ošimas ir plojimai. Žalvarinio projektas priimamas labai šiltai. Grupė pateikia staigmeną- muziką paįvairina dūdmaišio partija. Taip pat sugrojama negirdėtų kūrinių. (Matyti, grupė nesnaudžia ant laurų po pirmojo albumo sėkmės. Tikiuosi ne ką blogesnio ir kito jų darbo.) Aplink pagausėjusią minią ir sceną įtartinai slankioja žaliašvarkiai/žaliakelniai. Staiga, viduryje gabalo, dingsta visas garsas. Viskas baigta. Klaipėdos policija sutvarkė girtaujančią pasileidusią minią ir varo visus velniop. Įsakymas susirinkti žaislus per penkias minutes. Juokdariai. Skanduotė „Mentai pydarai“. Deja, nieko nebegalima padaryti. Koncertas buvo leistas iki vidurnakčio ir ne ilgiau. Publika, kuri vėlavimą suprato kaip natūralų dalyką, pati save nubaudė- nepamatė retai matomo Ugnėlakio, bei neišgirdo seniai negirdėtų Requiem Aeternum. O kaltė buvo- renginys negali prasidėti laiku, jei prie scenos nė gyvos dvasios.

Nežmoniškai šalta. Vidurnaktis. Greitai ieškomės, kas gali parodyti kelią iki žadėtosios pastogės. Atėjus iki vietos, visi varomi lauk: aplinkui vėl valkiojasi Klaipėdos „menty“. Eiti vidun, į kažkokios gamyklos pastatą, negalima. Visi nukreipiami atgal, prie paminklo, palaukti kelias minutes iki nurims visi nesklandumai. Bet ten irgi prisistato „žali“, atrodo, bobutės iškvietė, pastebėjusios neaiškių, juodai apsirėdžiusių, grėsmingų padarų gaują. Reikia džiaugtis, kad straipsnį apie satanistus „Respublikos“ laikraštis išspausdino tiktai šeštadienį: straipsnyje užsimenama, kad „metalistas“ ir „satanistas“ yra adekvačios sąvokos. Velnias žino, kokia būtų buvus bobučių reakcija, jeigu straipsnis būtų pasirodęs anksčiau.
Taigi, pagaliau įslenkame į pastatą, užkopiame į antrą aukštą, kur mus pasitinka sumažinto modelio žadėtoji sporto salė – plotas, kuriame repetuoja Requiem Aeternum. Rezervuoju vietą koridoriuje, nes ten yra bent linoleumas, tuo tarpu kitur – betonas.

Reqiem‘ų vokalistas stovi skausminga išraiška veide, pasiskundžia, kad dėl salės viskas buvo sutarta, o „mentai“ jiems- kaip šlapiu skuduru per galvą vožė. Nusivylimas. Koridoriuje sėdi apsiblausęs Košmaras, jau nebepanašus į žmogų: stiklinėmis raudonomis akimis. Pasakoja, kaip vyko organizavimas, kiek tikėtasi publikos(bent dvigubai daugiau) ir kiek preliminariai patyrė nuostolio. Jeigu skaičius nepadidintas, tai galiu prasitarti tik tiek, kad užuojautos neužteks. Dar viena staigmena – pasirodo kaunietė Ania, ir praneša praleidusi apie valandą „mentūroje“: įvyko snukiadaužis tarp metalgalvių ir gotų. Na, ir paskutinė staigmena tąnakt- miegoti neįmanoma. Kas penkiolika minučių aidi kažkoks triukšmas, kažkas daužiasi, kažkas sudūžta… O linoleumas ne ką šiltesnis už betonines grindis. Smirda bičiulių batai. Na, o ryte, gal apie pusę septynių, iš snaudulio išjudina kriokimas: „Nemyžk į kampą!“. Bet melodingas čiurlenimas nesiliauja. Vėl kriokimas, sunku net išskirti žodžius. Trenksmas. Ir iš durų nišos į „miegamąjį koridorių“ skriste išskrenda žmogysta, kažką veblenanti marsiečių dialektu. Atsikeliu ir matau padarą, kriokiantį ne žmogaus balsu „Kaip tu gali myžti ten, kur miegi?“ ir etc., etc., etc. Žmogysta nuslenka per koridorių į lauką, paskui save palikdamas šlapią pėdsaką.

Ar reikia ką pridurti? Jeigu surinkčiau dar ir detales, galėčiau išleisti knygą „Žmonijai atminti: košmaras X gatvėje“ su paantrašte: „Tai įvyko vieną naktį priešais Švyturio gamyklą“.

Ar verta reziumuoti? Renginio idėja puiki, būtų buvę dar puikiau, jeigu viskas būtų pavykę taip, kaip tikėtasi. Kalti visi, kaltų nėra. Antra vertus, jeigu Klaipėdoje tokių renginių pagausėtų, neabejotinai pakiltų kokybė, sustiprėtų organizavimas, greičiausiai ir lankomumas. Turbūt belieka laukti.