IN FLAMES "Soundtrack To Your Escape" – rusenančios žarijos vėl suliepsnojo

Prisipažinsiu, kad niekada nejaučiau didelių simpatijų švedų IN FLAMES muzikai, nors melodingasis metalas šiuo metu yra vienas mėgiamiausių stilių. Todėl iki šiol savo kolekcijoje neturėjau nė vieno jų produkto, nors girdėjau visus. Apart „The Jester Race“ (1996) bei „Colony“ (1999) tiesiog neradau nieko ypatingai patrauklaus šios grupės kūryboje. O prieš du metus pasirodęs albumas „Reroute To Remain“ beveik palaidojo viltis labiau ja susidomėti. Bet štai atėjo 2004-ieji, ir rusenančios žarijos vėl suliepsnojo. Netikėtas posūkis link brutalesnio, bet tuo pačiu įdomesnio metalinio skambesio privertė visai kitaip įvertinti IF. „Soundtrack To Your Escape“ jau po pirmo perklausymo paliko brandaus, patrauklaus, nenuobodaus darbo įspūdį. Gal savotiškai paveikė labai prieštaringi pirmtako vertinimai? Nagi, žiūrim, ką turim.

Įdomu, ką galėtų reikšti ta „r“ raidė skliaustuose pirmajame kūrinyje? Draugas arba demonas, pagal situaciją? Užtat puikiai suprantama, ką reiškia brutalios muzikos smūgis, kertantis be perspėjimo ir net labai stipriai. Prisiminus „grybavimą“ prieš 2 metus, likau nustebinta IF brutalumo. Aišku, tai vis dar melodingo metalo komanda (tas netrukus pasijunta pragrojimuose), tačiau muzikos dinamiškumo bei aršumo galėtų pavydėti net ir brutaliausi deathsteriai. Šiek tiek kapotas ritmas ir vokalisto gerklė išduoda IF stilių, bet tik tiek. Va čia tai bent siurprizas…
Antrosios dainos pavadinimas reikštų, kad nelabai aršu turėtų būti. Taip ir yra, vokalas gana ramus ir muzika taip pat (tik va elektronikos gal kiek padauginta). Kai kur girdėti į HYPOCRISY ir INSOMNIUM muziką panašūs motyvai (nagi pasakykite, kas dabar ką šiek tiek plagijuoja?), bet visumoje „The Quiet Place“ gana įdomus ir savotiškas gabalas, labiau „Infleimiškas“.

Jau smalsiai nusiteikiu sužinoti, kas tas „vienišas numirėlis“, bet… Kas gi čia, pasunkinta NIRVANA? Ne, Cobaino vokalas toks niekada nebuvo, o netrukus ir skambesys šį įspūdį pakeičia. Tačiau tautiečiai SOILWORK ir DARKANE turėtų susimąstyti: negi jų garsieji kolegos pritrūko idėjų, nes mažai kuo nuo jų skiriasi? Čia turbūt jau akmenukas į IF daržą, nes gabalas panašus būtent į ankstesnius šių grupių darbus. Savotiški nebent garso efektai, užbaigiantys „Dead Alone“.

„Touch Of Red“. Vėl brutalu, su nemaža nu-metalo doze, o P. Tagtgrenas, atrodo, retkarčiais „paskolina“ savo balsą. Gražūs melodingi intarpai žavūs ir malonūs, nors neilgi, tarsi simbolizuojantys trumpą to kažko, raudono, prisilietimą. Nė gerai įsijausti nespėji, o kūrinys, kuris netrunka ir 3 minučių, pasibaigia. Bet tai, kad jis patrauklus – tikra teisybė. Ką gi, įsijausti galima ir antrą kartą klausant.

Nagi pažiūrėkim, ar numirus iš tiesų geriau? Pradžioje, kur skamba švelnūs ir romantiški gitarų rifai, atrodo, kad taip. Tik netrukus ausis užgula tarsi elektros srovės nešama kapoto, trūkčiojančio, vėlgi nu-metalizuoto skambesio lavina, laikas nuo laiko pertraukiama kiek ramesnių intarpų. Nieko nepadarysi, senųjų IF skambesys turbūt negrįžtamai pasikeitė, papūtus moderniems vėjams (pastaruoju metu akivaizdu, kad ir metalo scenoje demonstruojamos mados). Nejučia prisimenu vokalisto dredus, kuriuos jis „pristatė“ pernai Wackene ir pagalvoju, kad tokiai muzikai jie visai tinka.

„My Sweet Shadow“. Tik dabar pamatau, kad po šio gabalo jau bus perklausyta pusė albumo. Nelabai jaučiasi, nes kaip ten bebūtų, tikrai pajutau gana stiprią simpatiją naujajam IF opusui. Tą patvirtina ir labai graži melodija, kuria pradedamas šešėlio slinkimas. Vokalas iš melancholiško kelis sykius keičiamas kone desperatišku klyksmu, o protarpiais pasigirsta ir pritariantys balsai. Tai viena įdomiausių, pagal besikeičiančius motyvus įvairiausių ir techniškai sudėtingiausių šio disko kompozicijų, kuri man asmeniškai bene labiausiai patiko. O klavišinių partija pabaigoje „ištęsė“ ją iki puspenktos minutės (taigi, ji dar ir ilgiausia).

Brrr…Bijosiu atidaryti paskui savo spintą, nes ten gali slėptis kažkoks blogio įsikūnijimas, „šlovinamas“ septintajame gabale. Bandoma užsimaskuoti vos ne lengvo roko grupei (ir netgi tokios baladei) būdingu romantišku skambesiu, bet neiškenčiama, ir štai turime dinamišką proveržį, pagal geriausius melodingojo metalo pavyzdžius. Vis dėlto tai galima laikyti metaline balade, bent jau šiame albume tai išties lyriškiausia ir melodingiausia vieta. O kaip gi susieti tai su „piktu“ pavadinimu, gal tai iš serijos „beauty in black“?

Sakoma, sunkiausia suprasti save. Gal būtent ieškodami šio supratimo aštuntojoje dainoje IF muzikantai taip kietai ir aršiai pavaro (kai kur ritmo dinamika nenusileidžia net thrasherių tempui), kad nejučia sėdint prie kompiuterio pradedu galvą kratyti. Rizikuoju ištraukti iš ausų ir lizdo ausines, bet negaliu susilaikyti. Tai bent smagumėlis. Galiu drąsiai daryti išvadą, kad „Soundtrack To Your Escape“ ne tik „reabilitavo“ IF mano akyse, bet iš tiesų yra labai brandus, įvairus, techniškas darbas. Du metus laukta ne veltui. Bet einam toliau.

Matyt, šiame virtualiame amžiuje melodingieji švedai irgi pamėgo kompiuterinę techniką, nes kito kūrinio pavadinimas aiškiai paimtas iš Wordo programos (pažiūrėkite „Format“ pozicijoje). „Sintetinis“ vokalas tai irgi patvirtina, nors šiaip muzika būdinga tiek IF, tiek kitiems melodingiesiems metalistams. Niekuo ypatingu jis neišsiskiria, bet klausosi maloniai. O tuo tarpu klausydama išmėginu minėtą programos funkciją ir stebiu, kaip mano rašliava įsispraudžia į rėmą ir atsiduria raudoname/geltoname/žaliame fone.

Dešimtasis gabalas irgi vizualiai siejasi su kompiuteriais, galbūt kažkokiu kompiuterinio žaidimo supermenu. O muzikine prasme? Toks pat stiprus, dinamiškas ir bekompromisis kaip „In Search For I“. Dar viena brutalumo dozė, nors naujų technologijų (gal net industriniai) efektai visur girdimi ir juntami. Ne, vis dėlto šis šiek tiek melodingesnis.
Taigi artėjame prie pabaigos. „Dial 595-Escape” pasirodo besąs bene labiausiai IF ir kitiems melodingiesiems tipiškas kūrinys, kuriame patrauklią atmosferą sukuria klavišinių partijos. Jame nėra staigiai besikeičiančio ritmo, taip sakant, kaip prisijungiama, taip ir išeinama. Nieko naujo, bet visai nieko gabaliukas.

Ir „Bottled“. Oho, įdomus sumanymas sukomponuoti įprastus melodingus motyvus tai su desperatišku, tai su giliu, skaidriu vokalu. Daugiau apie šiosios kompozicijos savitumą lyg ir nebėra ką pasakyti. Nebent tai, kad užbaigiama ji industriniais garsais, kas tarsi būtų aliuzija į vis ryškėjantį kitų žanrų skverbimąsi metalo tvirtovėn. Jeigu taip ir toliau, „tikrajam“ metalui neužilgo gali tekti pasislėpti butelyje ir palaukti, kol kas nors išlaisvins kaip tą džiną. Kompiuteryje nesaugu, nes dar suės virusinės ar „kirminų“ rūdys arba neatpažįstamai pakeis specialiosios programos.

Vertinimas: 8.5/10.

In Flames „Soundtrack To Your Escape“
2004 m. „Nuclear Blast“
Trukmė 47:04

1. F(r)iend
2. The Quiet Place
3. Dead Alone
4. Touch Of Red
5. Like You Better Dead
6. My Sweet Shadow
7. Evil In A Closet
8. In Search For I
9. Borders And Shading
10. Superhero Of The Computer Age
11. Dial 595-Escape
12. Bottled