„Icetodiron 2007“ kovo 10 d. - postmodernistinių performansų šou

Foto: Morandis. Daugiau foto čia>>

Gyvenime industrial / noise / power-electronics gyvai klausiau gal tik pusę karto. Tai buvo pernai metų pirmasis „Nordic Audio Modern“. O kadangi jis prasidėjo tą pačią valandą, kai miesto centre įpusėjo „Burning Steel“, tai ir pusės tos visos triukšmo lopšinės miesto pakraštyje nebepamačiau. O antrąją mačiau, bet dėl mano nuovargio estafetė vyko transo būsenoje užmerktomis akimis. :)

Nesu aktyvus šito ekstremaliojo garsinio fronto šaulys ir klausantis muzikos iš kompo. Tačiau tokia patirtis nesutrukdė vėl išsiveržt iš kasdienybės gniaužtų ir nukeliaut į tos pačios ekstremalų mafijos organizuotą kitą panašų renginioką.

Prieš tai buvau prisiklausęs, kad Autarkėjus Lašas daugiau gal išvis nieko nebedarys. „Vault“ klube. Turbūt tik to klubo riboms ir galiojo gandai, nes šis festivalis vietoj to, kad nevyktų, vyko jau kitur.

Nukeliavau. Ir buvau. Vajė vajė. Dabar žinau. Kad nieko nežinau. :)

Kitur

Buvęs kažkoks kinoteatras. Prie Žalgirio autobusų žiedo. Iš lauko man atrodo stalinistinis, bet viduje – kur tau.

Toks jaukus buvo, toks visas žmonėms pritaikytas, kad pagal visas idėjas būčiau turėjęs susinepatogint. Bet ne, netrikdė aplinka. Greičiau priešingai. Viską neseniai prasidėjęs pavasaris lėmė?

Kai pereini keliagubą apsaugą ir įžengi per salės duris, patenki į kitą pasaulį. Viskas atrodo taip jaukiai senoviška. Kaip kokiam „Titanike“. Sėdi visi patogiai pakraščiais krėsluose įsitaisę.

Sako vienas pažįstamas: „Ir kaip tau šita vieta?“ Atsakau: „Nu gi tokia kabaretinė turbūt.“ O mintyse galvoju: „Štai čia AIT jau tikrai norėčiau pasiklausyt.“

Hm. Pigių garso plokštelių tokiuose įvykimuose nerasit. Tai jums ne hardcore. Girdėjau tokią plaukiojančią citatą: „Kokybiška muzika kainuoja.“ Ir dar pamenu Autarkėjaus L. pastabą perkant bilietus, kad, jei kas bilietą nusipirks ir neateis, pats kaltas. Kaip sakoma, undergroundiška. Reikalauja daugiau pasiaukojimo šiais laikais, nei kitur.

Žodžiu, nors CD iškart nepuoliau pirkt (o buvo jų net du kioskeliai: švediškas ir lietuviškas), tačiau paprašiau pažįstamo rekomendacijų ir jis įsibedė į vieną retą MZ 412 albumėlį. Na, o po to ir dar pirktelėjo kai ką.

Publika

Susirinko keista ji. Senų vampyrų sąskrydis. Gerai, buvo ir jaunėlių vienas kitas. Įvairi, kažkuo bendra ir skirtinga.

Martin Bladh

Nespėjau įsijaust į CD pavadinimus, o jau pranešė kitas pažįstamas, kad mes praleidžiam ohoho kokį reginį. Iš tikrųjų. Reginys buvo. Visų pirma buvo daug žmonių, todėl iš pradžių nieko kito nepamačiau, išskyrus vaizdo projekciją. O ji buvo tokia, kad į (žvakėmis) apšviestą kampą ateina ir kažkas atsisėda. Kol to vyrioko nėra, žiūrovai mato tamsios patalpos kampą, apšvietimą, regis, dar stalelius su visokiais įrankiais ir kėdę. Kai jis ateina, žiūrovai mato jo nugarą. Ir veiksmus, kai jis pasiima vieną įrankį, kažką sau padaro priekyje (to tikrai per nugarą nesimato) ir kai jis keistai besikraipydamas iš savęs kažką ištraukia. Manau, kad vidaus organą. Jį padeda ant grindų, į maišelį, atrodo. O vėliau atsistoja ir kažkur vėl pradingsta. Žiūrovams suteikta proga pasigėrėt ir smulkiau panagrinėt aplinką. Beje, kino kamera rodo minutes ir valandas viename kampe. Po pauzės žmogelis sugrįžta. Vyksta dar viena iteracija. Vyrutis dabar jau iš savęs kažką traukia truputį lėčiau ir, atrodo, sunkiau. Rezultatas rankose ir mes jį dedam į kitą maišelį. Jis vėl nueina. Vėl iteracija. Dabar dar labiau kraiposi daug į šonus ir net pasikelia truputį nuo kėdės. Matyti, kad nelengva. Į maišelį. Hmmm, sunkokai šįkart atsistojo. Daug rėmėsi į sieną.

Na, sekančios iteracijos metu vyras sulenkia koją per kelį, pasitaiso visą savo pozą, vos ne drebančia koja bando stotelt ir pagaliau dar kažką išsitraukia. Laikrodis rodo, kad tai darydamas gyvai jis užtrunka po keliasdešimt minučių pereiti prie naujos iteracijos. Tuo metu kitam ekrano kampe buvo rodomas, man regis, Naujojo Testamento evangelijos pavadinimas: Matthew 22:15 ar panašus.

Kaip gaila, kad pamiršau tikslius skaitmenis, noriu pasiskaityt.

Bet tai tik fonas gyvam dalykui, kurį pavadinau pimpalo kankinimu. Vienas vyras guli kaip auka visas plikas, o kitas vaikšto aplink tarsi koks egzekucionierius. Aukos poza savotiška: vieną ranką prisiglaudęs prie savo galvos, kita prisidengęs pimpalą. Ir kojų pėdas link savęs patraukęs, it varlė. Kai atsisukau į šį vaizdą, jau buvo matyti aukos dauginimosi aparatas, surištas keliaguba virve ir tempiamas ta pačia virve, pritvirtinta dviejuose taškuose, į žiūrovus nutolusiuose. Egzekucionierius vaikšto aplink, vis ką nors kartais padaro ir labai dažnai fotografuoja. Tai raudonu skysčiu pašlaksto (turbūt suprantat kurią aukos kūno dalį). Tai dar kažko ten užvarvina. „Gal rūgšties?“, – taria tas kitas pažįstamas. Ir muzika aišku ne pro šalį eina. Vis stiprėdama, jei nesuklydau. Nors argi tai muzika? Tai buvo girgždėjimais ir cypimu moduliuotas triukšmas.

Taigi. Egzekucijos kulminacija turbūt buvo smūgis su plaktuku aukai tarp kojų. Kur tiksliai, niekas to iš toli nematė, bet auka net krestelėjo. Todėl vaizduotė sužaidė kaip reikiant.

Teko mums apeiti žiūrovų bandą ir pamatyti viską priekyje iš šono. Neblogai. Aukos veidas uždengtas kažkokiu juodu audiniu. O virves ten, pasirodo, naudojo tik mano vaizduotė. Jų nebuvo, buvo keisti „kankinimo trauzai”. :/ Turbūt reikia sukelt tamsos įspūdį. Nenuostabu, kad, tą papildžius muzika, auka patenka į savotišką transą. Pasirodė, kad auka gulėjo ant veidrodžio. Dabar jau ant sudaužyto į šukes. Ir ji iš to transo išėjo. Bet tikrai ne iškart atjungus garsą. Ir nuėmus galvos uždangalą. Vyriokas prisimerkęs gal pusę minutės bandė sugrįžt į realybę. Na, po to valėsi skysčius nuo savo kūno ir nuo pimpalo žabangus nusiiminėjo. Publika kukliai ir gan nuoširdžiai padėkojo plojimais :).

Reik manyt, budelis buvo menininkas, o auka – aktorius. Neblogas išėjo teatras ir spektaklis, įtikinamai paveikė mane, krikščionį.

OORCHACH

Labai nuotaikinga ir smagu, ir vos ne pogo. Tačiau susigėdau. Nešokau pagal smagų ritmą. Visiems siūlau paklausyt mp3 iš „Autarkeia“ tinklalapio. Žinojau, kad tai lietuvis. Foninis audio takelis… buvo toks kažkoks arba rytietiškas, arba labai šviesiai elektroninis. Gerai Povilas ten paperformino scenoje. Davė judesio net užraitęs rankas. O man va sutrukdė kameros :D ir nenoras išsišokt tokioje publikoje. Kažkaip subtilesnė čia liaudis, nors gal sykį ir piktesnė nei metalistų.

DEUTSCH NEPAL

Dėdė su alum, buvo mano pirmas linksmas įspūdis. Neblogas dėdė, bet muzika jojo manęs neįtikino. Pavargimas atėjo kaip tik po OORCHACH. Na, buvo pristatinėjamas jo darbas „Erotikon“, todėl nenustebau ekrane pamatęs pimpalą, tik šįkart jau smaukomą. Ir žinoma ne vulgariai nufilmuotą, bet kaleidoskopiškai. Kad ilgokai nestebėjęs reginio žiūrovas beveik nieko nesuvoktų. Šiaip nesilpna buvo ta video projekcija. Veikė mane kažkaip neaiškiai. Galbūt todėl, kad kaleidoskopas atvertė ir fazę, kuomet matėsi ejakuliacija, po kurios procesas tęsėsi ir žadėjo tai daryti dar ne vieną minutę. Kadangi gyvenime smaukymas – mano priešas, pavargau stebėt dar ir dėl to.

Ir atsisėdau aš ant suolelio, ir teko man akis pramerkt tik kas penkias minutes. Nežinau ir šito stiliaus. Tiesiog buvo švarus vyriškas vokalas, priminęs keliose vietose Quorthono švarų balsą. Ir rami, kiek melancholiška, pusiau šviesi elektroninė muzikėlė.

IRM

Atsibudau besistebeilydamas į užpakalio angą panašias burnos pozicijas. Žiauru. Ta burna buvo filmuota iš lauko ir iš vidaus. Matosi, kaip liežuvis spaudžia dantis ir gomurį. Kaip rangosi it gyvatė ant keptuvės. Kaip jis juda valdomas pasąmoningai. Nes sąmonė nieko nebesugeba pakeist. Nes ji nebent stebi save kankinamą bejėgiško kūno viduje. Nors visa tai kažkodėl man priminė žiaurią ir tuo pat metu pageidautą seksualinę prievartą. Kad jį griausmas, turbūt erotizmas iš DN persidavė čia, nes va tokia asociacija kilo.

Garso buvo daug, o vėliau jis dar sustiprėjo. Tuomet neišlaikiau ir sugrįžau minion. Na, sakyčiau, demonstruotos kankinimo subtilybės. Ne taip kaip mp3, IRM gyvai man sukėlė silpnesnį rezonansą. Noise-torture ambientas? Sunku man stilių nusakyt. Šūkaliojo tas pats švedas, kuris aukojosi pirmojo pasirodymo metu. Bent jau panašus. Nors be rezonanso, vis tiek viskas buvo nuoširdu.

BRIGHTER DEATH NOW

Taip išvalė mane, kad net sustojęs į Brius Ly pozą ir perkvėpęs plaučius oru, rėkiau visa gerkle. Bet be balso. Viešai rėkti garsiai ir be idėjos man neleidžia sąžinė. Nerėkti tada, kai norisi, yra liūdna. O čia buvo kaip tik toks tarpinis atvejis, kai parėkiau be balso, bet kiek galėjau. Iškraipymo antimuzikinis himnas man tiktai padėjo. Žemų dažnių triukšmas, kiek paspalvotas, bet taip einantis, kad ne tik mano plaučiai drebėjo 7 Hz dažniu, bet ir visos kojos su pilvu. Harsh.

Buvo per vieną „dainelę“ į sceną išlindęs ir pats Peter Anderson, apsimovęs dviem padangom ir su ilgiausiu kotu rankose. Kotas toks įdomus, su pritvirtinta plaštaka ar pirštine gale. Na, paekshibicionavo nuprotėjęs švedas ir paglostė savo distancine ranka pagrindinį BDN narį ir dar kiek pastyčiojęs iš šiuolaikinių madų konkursų vėl pradingo už kulisų.

O Rogeris Karmanikas man įsiminė ilgam. Tikrai nebloga muzika, kaip „Cold Meat Industry“ generalinio direktoriaus. :)

Kelis kartus įsijungė signalizacija. Labai tiko prie bendros akustinės būsenos. Dar įstrigo du apsauginiai, rimti dėdės, kurie stovėjo šone, prie stalelių, tačiau visiškai netoli kolonėlės ir vienu metu pradėjo net skeptiškai galva kratyti. Matyt, įspūdį padarė ir jiems.

Likau tarsi fanatiškas krikščionis, atlikęs išpažintį ir priėmęs šv. komuniją. Ir visiems taip apibūdinu savo įspūdžius.

O galbūt BDN efektą man sustiprino du didžiausi veidrodžiai, pakabinti prieš pat aparatūrą ir atlikėją ir atsukti į žiūrovus. Gal taip pasąmoningai žiūrovai buvo priversti paragaut dar ir pačių savęs. :)

ATOMINE ELEKTRINE

Taip pat, kaip ir CD. Saldžiai pameditavau artimiausioj kėdėj. Tarsi miegojau, tačiau daug ką iš muzikos atsimenu. Net nesuvokiu, kiek viskas truko. Atrodo trumpai, vos keletą minučių. Gal išties vyko lėtasis mano sapnavimas, bet visiškai nesigailiu dėl to, nes visas Elektrinės gėris ir grožis liko manyje. Po to net dvigubą CD nusipirkau. Liūdna, bet šviesu. Man.

Bendrai

Ar bevyks ten industrial / noise / electronics festivaliai ateity? Nežinia. Prisimenant apsauginių reakciją ir signalizaciją, bijau, kad nebūtinai. :D

Pasak kai kurių menininkiškų šaltinių, tai buvo postmodernistinių performansų šou. Na, galbūt visai ir taikliai pavadinta. :)

Beje, neatsimenu, kuriame dar projekte turėjo dalyvaut dėdė švedas su alum, tačiau jo nebebuvo. Sklandė gandai, kad alus jį priveikė. :)

Alytiškio noizerio su nesurūdzyjusiu tanku teip ir nesutikau. Nieko, manau dar patriukšmausim ateity. :]

Renginio suderinamumas su manim iškart po koncerto atrodė kaip 73%, nors dabar atrodo kokie 64%. Ne dėl prastos kokybės. Manau, dėl skirtingų požiūrių į pasaulį (manasis ne toks radikalus) ir dėl mano nepatirties. O mano suderinamumas su BRIGHTER DEATH NOW – 93%.