HYPOCRISY vėl Vilniuje – jokių veidmainysčių

Video: Farshas

Kai 1998 metų pavasarį teko išlėkti į komandiruotę kaip tik per manųjų ilgamečių metalo scenos favoritų HYPOCRISY vizitą Vilniuje, beliko graužtis nagus ir rautis plaukus, kuriuos antraip būčiau išpurčiusi tame koncerte. Vėliau šiuos švedus teko matyti bele kur, pradedant Ryga, baigiant „Wacken Open Air“ festivaliu. Ir štai atėjo 2013-ieji, o tokiais metais galima tikėtis visokios velniavos. Viena iš jų buvo rugsėjo 17-oji – gimtojoje padangėje ilgai laukti HYPOCRISY sugrįžo!

Fragmentiškai prieš renginį pasidomėjau kitomis 3 komandomis, kurios stilistine įvairove, rodos, ne itin tiko švedų melodingo death metalo kontekste. Itin nustebino atmosferinio juodmetalio atlikėjais krikštijami rusai ARCANORUM ASTRUM (AA). Jie bene labiausiai iš apšildytojų ir intrigavo. Taigi lygiai 19 val. neriant pro duris ir apsaugai dievagojantis, kad nesinešu dujų balionėlio, išgirstu pirmuosius nuožmios muzikos akordus. Gyvai ši iki šiol negirdėta grupė pasirodė dar geriau, nei matyta Youtube aruoduose, nors publikos tuomet „New York“ klube buvo dar mažai, ir ta pati reagavo gana vangiai. Tuo tarpu mano smegeninėje AA užsidėjo riebų pliusą ir nusipelnė tokios pagarbos, kad teks rimtai paieškoti jų įrašų.

Mano (bet ne tik) nuomone, visiškas nesusipratimas šiame koncetiniame ture buvo italai MADWORK, kuriems iki progresyvaus metalo taip arti, kaip mums iki Mėnulio :). Industrinės, gotikinės ir dar velniai žino kokios muzikos miksas atrodė, švelniai tariant, be ryšio, jau nekalbant apie tai, kad tokio stiliaus komanda tiktų atlikti radiatoriaus vaidmenį kokiems PAIN’ams, bet tik ne HYPOCRISY. „Dėl fasono“ išklausiau jų – psichikos nesužalojo, bet ir kaifo jokio…

Tikra atgaiva čia tapo danai HATESPHERE. Jų skambesyje gal dar didesnė mišrainė: sako, čia viename dubenyje sudėtas death, thrash ir groove. Bet ta mišrainė skani, matyt, padažas tinkamas :). Nepatingėjau pakilti į balkoną, kuriame ir vaizdas geras, ir garsas pakankamai švarus, mat jau nuo pirmų akordų skandinavų brutalystai taip užvežė, kad maža nepasirodė. Gali sakyti, kad jų muzika gana vienoda ir ilgainiui gali pabosti, tačiau energetika, muzikos svoris ir muzikantų ekspresija – tai o lia lia! Tik štai garsinis smūgis buvo pernelyg stiprus, tad po su HATESPHERE praleisto laiko, stovint beveik virš scenos, ausyse spengė, ir abejose.

Kas liko – ne dėl Miko, o dėl visų, tą vakarą pagaliau gausiai susirinkusių. HYPOCRISY!!! Daug teko matyti įvairiausių scenografijų, bet šiuokart švedų sceninis vaizdas nerealiai sužavėjo. Ypatingai toji stipriai iškelta būgnų pakyla, paramstyta, berods, kalvystės dirbiniais ir ypatingai šviečianti, drauge su trimačio vaizdo efektą primenančiu drobių apšvietimu. Kažkas nerealaus. Na ir, aišku, senas ir naujas, laiko patikrintas ir sutvirtintas HYPOCRISY repertuaras – turint 12 albumų, yra ką pagroti, ne tik 1,5 valandos. Paskutinis diskas „End Of Disclosure“ vertinamas dviprasmiškai, nors būtent jo tituliniu kūriniu „veidmainiai“ pradėjo savo šou. Man šis tvarinys atrodo kiek per daug nušlifuotas ir tvarkingas, bet kabinančių gabalų jame yra. „Neprausto“ death metalo gerbėjams turėjo patikti dainos iš albumų iki 2000-ųjų. Melodingesnio – vėlesnių darbų. Būta čia peno visokiems skoniams, na, o jeigu kas nesulaukė savo kultinio kūrinio, ces’t la vie, laikas ne begalinis…

Bendrai paėmus, HYPOCRISY jau seniai laikau kone idealia koncertine grupe, kurios siela, be abejo, yra Peteris. Be didelių „pompasų“, ir be jokio veidmainiavimo, kas gal ir pritiktų pagal grupės pavadinimą, šie (nebe)jaunikaičiai scenoje viską daro užtikrintai ir paprastai. O kas pasakys, kad ne kokybiškai ir techniškai – gaudau akmenis :). Mielai pamatyčiau šios ilgametės kapelos šou dar ir dar kartą. Aišku viena – nedideliame klube, kai galima būti ten, kur grupė ranka pasiekiama, viskas yra kažkaip jaukiau ir maloniau.