Helloween‘as su SBS – dvasių šėlsmas baltajame „košmare“

„Nereikia bijoti juodos spalvos, ji ramina, reikia bijoti balto…“ Taip neįprastai nuskambėjo atsikūrusių hard roko scenos senbuvių SBS kvietimas į vieną iš Helloween‘o šventimo vietų. Na, jau pats grupės pavadinimas reiškia pikantišką skandalą, taigi nenuostabu, kad legendinė komanda sumąstė kažką visiškai nestandartinio.

Gana vėlų spalio 31-osios vakarą atsibeldžiame į popsiškai „La Jolla“ besivadinantį kabaką. Nors nuo „Jazz Rock Cafe“ laikų interjeras beveik nepasikeitęs ir tik nedaugeliui žinomos priežastys, kodėl pasikeitė pavadinimas, ne tokią ypatingą dieną čia vargu ar gerai jaustųsi roko muzikos mėgėjai. Na, o tądien, pasislėpę po perukais, kaukėmis ar skraistėmis, šieji visai pritiko prie „voratinkliais“ aptrauktų sienų, angeliukais arba demoniukais pavirtusių vaikų ar undinėmis aprengtų padavėjų. Netruko ir nekaukėtų personų, kurių tarpe, kaip ne keista, matėsi daug pažįstamų veidų.

Dvasių šėlsmas paprastai įsibėgėja apie vidurnaktį, taigi šou vėluoja kone valandą. Bet dar prieš 22 val. pasigirsta baltoji malda „Dieve tėve danguj…“, pasiskolinta ne iš kur kitur, o iš garsiosios „Velnio nuotakos“ ir… Dūmų uždanga nesugeba paslėpti baltai vilkinčio SBS penketo ir visų pirma – Vitaliaus su angelo (o gal baltojo demono?) sparneliais. Štai jums ir pikantiškas požiūris į Helloween‘ą! O tada, be abejo, pasipila kažkaip naujai skambantys senieji SBS hitai ir jau spėti primiršti (galbūt net nauji) kūriniai. Bene vienintelė „griežtesnės“ muzikos tradicijas išpažįstanti mūsų kompanija vis tik žavisi Vitaliaus balso stiprumu, o underground‘o patriarchas G.A. ne tik prisimena savosios pavardės tapatumą su šventojo, Milano globėjo, bet ir lygina gitaristo Tomo soluotes su asmeninio favorito Y. Malmsteen‘o meistriškumu.

Olaus tvojimas tądien nė vieno neišverčia iš koto, o šou įsivažiuoja visu smagumu, netrikdydamas šalimais bažnyčioje esančių ir kitaip vėlių elgesį suprantančių žmogelių. Bet nėra ko piktintis – čia juk viskas balta, kaip angelo sparnai. Prabėgus mažiau nei valandai, Vitalis staiga pareiškia: „Čia buvo paskutinis mūsų gabalas, ir tai visai ne prikolas…“. Tačiau baltojo „košmaro“ liudininkai šio pareiškimo neišsigąsta ir atkakliai pradeda reikalauti teisybės, o jos vardas – „Mėnulio šviesa“. Tada jau „La Jolla“ erdvė aidi ne blogiau už bažnytinę menę, sutartinai dainuojant:„Tik mėnulio šviesa, tik mėnulio šviesa švies man kelią tolyn…“ O ir po to SBS nepalieka baltojo veiksmo vietos, kaip šios kompozicijos herojus – pasaulio. Nuskamba dar vienas savas ir keletas koverinių gabalų. O tada palinkima geros tusovkės.

Vietoj post scriptum: viskas truko per daug trumpai. Ką darysi, daugelis įprato prie keleto grupių pasirodymo didesniuose koncertuose. Bet gal gero iš tiesų po truputį. O buvo tikrai gerai. Ar ne, kolegos liudininkai?