HELLOWEEN ir STRATOVARIUS Varšuvoje – dvi grupės gali atstoti visą festivalį

Nors 2010-ųjų antroje pusėje Lietuvos metalgalviai negalėjo skųstis koncertų trūkumu, kai kuriems vis tik jų buvo maža. Šie susiruošė gruodžio 17 d. ne tūnoti per savaitę nusibodusiuose darbuose, o nulėkti į Varšuvą. Ko? Ogi klube „Stodola“, kuriame kadaise griaudėjo SLAYER, baisias pasakaites sekė King Diamondas, šokdino SOULFLY, o vėliau laikinai persikėlė ir „Metalmania“ festivalis, paskelbtas HELLOWEEN ir STRATOVARIUS šou.

Šie vardai ir Lietuvoje, reikia manyti, sutrauktų nemažai publikos, o ką jau kalbėti apie Lenkiją. Bet vat lietuvaičių, kurie sugalvojo aplankyti kaimynus, atsirado tik vienuolika. Taigi užsisakome bilietus (o ką, jei sold-outas ir liksime be nieko?), jau anksti ryte sėdame į 16 vietų autobusiuką ir pirmyn. Juokingiausia, kad bilietus bandome gauti net keliais kanalais, ir visi jie suveikia. Taigi du variantus tenka atšaukti, atsiprašant tų, kurie juos būtų suorganizavę. Į Varšuvą kelias neprailgsta, nes mažasis kolektyvas laiką leidžia nė kiek ne ramiau, nei didelio autobuso kontingentas. Laikas nespaudžia, taigi galima ir važiuoti neskubant (oro sąlygos nekokios), ir stoti, kada ir kiek panorėjus.

Varšuvą pasiekiame porą valandų iki koncerto, taigi norintys spėja apsilankyti prekybos centre, kiti eina pirkti bilietų (manoji misija buvo dar Vilniuje užpirkti zlotų jiems visiems apmokėti). „Stodola“ šturmuojame likus 15 min. iki žadėtos renginio pradžios, prieš tai dar smagiai šnektelėję su tautiečiu, 22 metus gyvenančiu Varšuvoje, bet dar gerai mokančiu gimtąją kalbą. Šis mus pažino pagal mašinos numerius. Daugelis žmonių jau suėję, taigi nebėra spūsties, bet dėl to patikrinimas nė kiek nesusilpnėjęs. Visus gerokai iškrato, o fotoaparatus ir kameras reikia palikti saugojimo punkte, nes įsinešti uždrausta. Šis faktas sukelia vienos bendražygės isteriją. Ji nusprendžia, kad nebeatgaus fotoaparato ir pareiškia visai nebenorinti eiti į koncertą. Laimei, kiti bendrakeleiviai situaciją išsprendžia pagal reikiamą scenarijų, taigi salėn keliaujame visi. Vieni dar spėję prasisukti pro atributikos kioską, kiti – išlenkti po bokalą labai nepadoriai brangaus alaus (9 zlotai, kad jį kur galas…). Klausimas turbūt kyla, kaip viską galima suspėti per 15 minučių? Atsakymas – koncertas prasideda pusvalandžiu vėliau.

Taigi STRATOVARIUS. Su šiais suomiais teko susidurti ne kartą, tačiau nesyk taip ir nepamačiau jų scenoje. Taip jau nutikdavo, kad visi tie kartai būdavo dideliuose festivaliuose, kur ši grupė lyg tyčia grodavo tada, kai kitoje scenoje pasirodydavo mane labiau dominanti kita grupė. Taigi dabar pasinaudojau pagaliau palankia proga. Vis tik pavargus po kelionės nesiryžtu pulti į publikos epicentrą, kur vyksta visokia velniava. Įsitaisau salės pakraštyje, iš ten viskas taip pat gerai matyti. Matosi, kad sold-outo vis tik nėra, stovėti galima pakankamai laisvai. Bet tai ir gerai, nes ilgai neužmiršiu, kas dėjosi per SLAYER šou, kai nuo sienų ir lubų lašėjo kondensatas, o būti prie pat scenos, kur tuomet atsidūriau, nelinkėčiau pikčiausiam priešui…

Grįžkime prie suomių šou. Kai kam gali atrodyti, kad gera technika, bet ir geroka skambesio mišrainė (nors iš esmės tai poweristai), trukdo įsiklausyti ir iš karto suvokti STRATOVARIUS muziką. Iš dalies taip. Tačiau tai, kad šie melodingieji metalistai itin dera prie HELLOWEEN stiliaus, viską sustato į savo vietas. Taigi pagaliau „gyvai“ mėgaujuosi tvirtu Timo vokalu, skambiais Matiaso gitaros rifais, Jenso klavišinių dinamika ir ritmo sekcijos technika. Bosistas čia – universalusis Lauris Porra, kuris savo gausioje grupinėje, o taip pat solo karjeroje gali pasigirti ne tik grojimu gitara, violončele, pianinu ir trimitu, bet ir vokalu. Be kita ko, jis turi puikų muzikinį išsilavinimą, kūrė muziką filmams ir dainavo vyrų chore net su Londono simfoniniu orkestru. Iš jo laisvos laikysenos ir migravimo scenoje ši įvairiapusė patirtis jautėsi akivaizdžiai. Pagaliau ir mušamieji pridavė reikiamo svorio. Taigi viskas buvo tikrai puikiai. Jei ne bjauri mintis, kad prieš pat šį turą ilgamečiam šios grupės būgnininkui Jörg Michaeliui diagnozuotas vėžys ir jam staigiai reikėjo surasti pamainą. Vietą prie perkusijos užėmė Alexas Landenburgas. Bet net ir taip susiklosčius aplinkybėms, tą vakarą suomiai atrodė ne tiek kaip vokiečių „apšildytojai“, o kaip lygiavertė grupė. Net ir grojo pakankamai ilgai, nes pas mus įprasta pirmąsias grupes matyti tik kokį pusvalandį.

Aišku, pertrauka. Jos metu į lauką neišleidžiama, nes paskui jau nesugrįši. Deja, tą vėliau teko patirti ir mūsų ekipažo atstovui, kuris neapdairiai išėjo ir nebematė pusės HELLOWEEN šou. Kiti, žinodami tokią tvarką, liko „Stodoloje“. Teko toliau leisti zlotus alui, nes daugiau nelabai ką nuveiksi. Ir laukti pasirodant antrosios grupės.

HELLOWEEN. Kam šis vardas žinomas kaip įvardijantis šėlstančių dvasių ir moliūgų šventę, o kam – kaip reiškiantis jau legendinę speed/power metalo grupę. Nors šią jau turėjau garbės matyti „gyvai“, senų laikų mėgstamos komandos antrasis šou – visai ne pro šalį. Taigi vos išgirstu pirmuosius akordus, neriu salėn. Žinant grupės sudėties pokyčius, aišku, kad visą laiką joje praleido tik du nariai – gitaristas Michaelis Weikathas ir bosistas Markusas Grosskopfas. Pati domėjausi HELLOWEEN dar tada, kai vokalas buvo Michaelis Kiske, bet manau, kad Andi Deris yra visiškai lygiavertė pamaina. Tuo tarpu kitas gitaristas Sascha Gerstneris ir būgnininkas Dani Löble grupėje atsirado kur kas vėliau.

Iš karto reikia pasakyti, kad HELLOWEEN – puikų draivą turinčios koncertinės grupės pavyzdys. Kiekvienas narys turi savo charizmą, o Andi – dar ir gero publikos valdymo sugebėjimų. Taigi nuo pat pradžių greita ar lėtesnė muzika, seni ar nauji kūriniai beskambėtų – kokybiškas šou garantuotas. Playliste puikuojasi nemažai senų gabalų (esu iš tų, kas „Keeper Of The Seven Keys“ medžiagą laiko grupės kūrybiniu apogėjumi), kas labai malonu. Bet kad jau pristatomas naujokas „7 Sinners“, esama kompozicijų ir iš jo. Šios sueina taip pat neblogai, bet tos laiko patikrintos vis tik sukuria kitokią atmosferą, kuri bent jau man yra artimesnė.

Čia jėgos apleidžia greta stovinčią kolegę, kuri klesteli ant žemės ir tuo išgąsdina aplink stovinčius lenkus. Pasibaigus gabalui, aiškinuosi tokio veiksmo priežastį ir keliu ją aukštyn. Tuo šis netikėtumas baigiasi, klausomės toliau. O išgirsti, kai tiek visko prikurta per 25 metus, tikrai yra ką. Laikas prabėga beveik nepastebimai, ir jei ne Andi prasidėjusios diskusijos su publika, kurios ilgainiui kiek pabodo, taip nė karto nepažvelgčiau į laikrodį. Pasirodo, viskas vyksta jau dvi valandas…

Kad HELLOWEEN baigė, tikrai suvokiau tik šiems nusilenkus ir salėje užsidegus šviesoms. Net eilėje prie rūbinės praleistas pusvalandis ir mintys apie vėl laukiančius kelis šimtus kilometrų namo neišsklaidė labai teigiamų įspūdžių ir ne kasdien po koncertų patiriamos euforijos. Ir jei pusė mūsų ekipažo iš karto sumigo, pačiai dėl tų įspūdžių pertekliaus nesimiegojo dar ilgai. Paryčiais pasiekus namus, dar geriau suvokiau, kad kaip niekad likau patenkinta nusitrenkus į Lenkiją vos dėl dviejų grupių. Ar bus pratęsimas?