HEARSE "Armageddon, Mon Amour" – su pykčiu ir meile

Aprašydama savo įspūdžius iš W.O.A. 2004, vis galvojau: ar išseks kada nors Švedijoje gerų metalo grupių aruodas? Šiemet festivalyje jų girdėjau keturias, ir visos jos turi solidų vardą. Ypač džiaugiausi pagaliau pamačiusi ARCH ENEMY, kurių melodingas ir tuo pačiu aršus skambesys labai mielas širdžiai. O grįžus namolio galėjau pasidžiaugti dar kai kuo…

Po kokios savaitės pasitaikė proga apsilankyti Kauno „Galeroje“, kur po įgrisusio METALLICA kompakto grotuve atsirado kažkas įdomaus. Niekaip nesisekė atspėti, kokia ten grupė. ARCH ENEMY? Ne, gerai žinau jų kūrybą. MOTÖRHEAD? Irgi ne, per daug pikta muzikėlė. Tad kas? Taip intensyviai spėlioti vertė puikios gitarinės partijos ir labai pažįstamas vokalas. Kai įminti šios mįslės nepadėjo ir gretimai sėdėję žmonės juodais drabužiais, nebeliko nieko kito, kaip atsinešti CD dėžutę. Aha, HEARSE, „Dominion Reptilian“, 2003 m. Užfiksavau šį pavadinimą. Vėliau paaiškėjo, kad šiemet ši komanda išleido dar vieną produktą, „Armageddon, Mon Amour“. Netrukus jį įsigijau. Štai jis – jūsų paslaugoms.

Tik pažiūrėjusi į grupės sudėtį suvokiau, kieno balsas buvo toks pažįstamas: Johanas Liiva, buvusi ARCH ENEMY gerklė, kriokusi trejuose iš penkių jų diskų. Kitos dvi pavardės tuo metu nedaug ką sakė. Vėliau sužinojau, kad su būgnininku Maxu Thornelliu Liiva įvairiuose kolektyvuose grojo dar 1984–1994 m. O „jaunylis“ gitaristas Mattias Ljungas apskritai niekada negrojo metalo, užtat jau pirmajame darbe gitariniai pasažai taip priminė klasikinio roko (lengvo ir sunkaus) motyvus. Bet dabar apie armagedoną, mielieji.

Jo vizija iškyla vos užlipus ant kalno, nuo kurio turi pasimatyti saulės užtemimas. Instrumentai skamba grynai kaip MOTÖRHEAD, bet Liiva tiek „neužkimo“, todėl jo galingas „growlingas“ yra būdingas death metalui. O gitara vėlgi dvelkia ir klasika, ir brutalumu. Labai jaučiasi, kad Ljungas daugiau roko negu metalo mėgėjas. Visumoje „Mountain Of The Solar Eclipse” yra geras įvadas į armagedoną. Bet kol kas dar nieko originalaus, išsiskiria tik muzikantų technika ir patirtis.

Be jokios pauzės pasigirsta „Turncoat”. Nagi, koks čia persimetėlis, ar tai reiškia, kad dabar viskas pasikeis iš pagrindų? Tikrai taip. Patrauklus mušamųjų ritmas, puikūs gitaros rifai, kurie tiktų ir Ozzio muzikantams, o po to… Vėl stiprus ir aršus vokalas, išsiskiriantis melodingos, bet labai dinamiškos muzikos fone. Užuominų į Lemmio komandą čia nebeliko, bet užtat IRON MAIDEN gitaristai turėtų suklusti. Ljungo amatas vėl atliekamas nepriekaištingai. Taip, šios trijulės potencialas didelis, o šis albumas (jaučiasi jau dabar) gali tapti ir šių metų atradimu.

Koks derlius gali užaugti dykumoje? Turbūt HEARSE nariai tai žino. Pradžioje vėl Ironiški motyvai, tačiau toliau brutalų vokalą sekanti gitara yra visai nebūdinga metalui. Užtat ritmo sekcija kala taip, jog iš karto aišku, kodėl Thornelliui patinka ne tik RUSH ir BLACK SABBATH, bet ir CARCASS, NAPALM DEATH, BRUTAL TRUTH. Kai ateina eilė soliniam gitaristo šou, būtų čia ko pasimokyti net ir kokiam Eddie Van Halenui. Šiuo motyvu be vokalisto įsikišimo ir užbaigiamas „Crops Of Waste“. Puiku.

Pasiruoškime ir mylėti, ir kariauti. Tai reiškia, kad kitame kūrinyje bus visko: ir melodingumo, ir „kieto“ brutalumo, ir senojo roko motyvų. Maždaug, IN FLAMES + ARCH ENEMY + IRON MAIDEN + KISS +… Gitaristas vėl demonstruoja savo virtuoziškus sugebėjimus, ne veltui jau pirmojo CD kritikai labiausiai išskyrė puikias gitarines partijas. Taip ir siurbi tikrai žavios muzikos syvus, kol netikėtai gitaros gaida nutiesia kelią į kitą kūrinį. Gerbiamieji keleiviai, neužmirškite laiku pasižymėti vienkartinio bilieto, vykdami į nusiaubimo zoną…
…daugiau bilietų nereikės, nes iš jos tikriausiai nebegrįšite. Pasijunti tarsi klausydamas „pasunkintų“ DEEP PURPLE, RAINBOW ar panašios klasikos. Toks motyvas tęsiasi gana ilgai (iš tikrųjų per visą kūrinį, jis instrumentinis), net spėji prisiminti, kuom galėjo maitintis tavo tėveliai.

„Tools“. Vėl klasika ir šiandiena viename. Seni geri roko akordai, Ironiški rifai ir death‘iška gerklė. O vietomis– ir brutalūs intarpai. Bet štai pribręsta solo partijos, ir gitaristas vėl demonstruoja savo virtuoziškumą. Įdomu, ar nesusidomės jo sugebėjimais Ozzy ar koks nors kitas veteranas? Kai kur savo pamokas galėtų įžvelgti ir misteris Kilmisteris. Bet apskritai visa ši stilių ir kartų mišrainė gaunasi tokia „skani“, kad grupę drąsiai galima įrašyti į perspektyvių „naujokų“ tarpą. Na, ne scenos naujokų. Kad tik staklės nesustotų…

Nagi, kur taip girdėtas gabalas? Ir pavadinimas „Cambodia“ ne visai dera prie stiliaus. Jau aišku, BONEY‘M koveris. Daug apie jį šnekėti neverta, nes tie, kas nors kiek susidūrė su šių juodaodžių kūryba, prisimins melodiją. Tiesa, ji stipriai „paskaninta“ brutalumo prieskoniu ir „užpilta“ rūgščiu padažu, bet vis tiek atpažįstama. Skanaus.

Ką galėtų reikšti „Sodi“? Tiek to, klausykime muzikos. Rami gitaros lyrika trunka vos minutę, o kai trinkteli lėkštės ir pasiruoši dinamiškam tęsiniui, prasideda… Kas? Ogi kitas kūrinys.

Gerai, pažaiskime be taisyklių. Panašu, kad HEARSE trijulė tam irgi nusiteikusi. Brutali „Play Without Rules“ pradžia galėtų būti įvadas į labai aršų gabalą, bet gotiškas intarpas su moterišku vokalu, atrodo, visai ne pagal taisykles. Netrukus gryniausio death metalo porcija išsklaido iliuzijas, bet melodingumas vėl pakeičia nusiteikimą turėti bent kiek vientisesnį kūrinį. Čia tai bent, klavišiniai atsirado, kurie skamba kaip Lordo pirštais maigomi. Vėl gitaros klasika, vėl Liivos kriokimas, ir techniško brutalaus metalo pavyzdys. Uf, na ir kaip iš viso to galėtumėte apibrėžti grupės stilių? Man kažkaip nelabai sekasi tą padaryti.

Viliuosi, kad „Determination“ pateiks kažką labiau apibrėžto. Nors pradžia skamba kaip Sietlo grupių ne itin sunkus rokelis, netrukus viskas keičiasi. Puikus melodingo metalo pavyzdys, nors gitaros romantika ir net besikeičiantis vokalas labai jau gotiškumu padvelkia. Bet melodija labai graži, ir eilinį kartą žavi ne tik Ljungo, bet ir Thornellio technika. Nors apskritai šia daina labiausiai turėtų džiaugtis gotikos mėgėjai.

Ką, jau pabaiga? Patikėkite, labai gaila, nes HEARSE pateikė išties puikią muzikos pamoką. Na, dar titulinis kūrinys. Pažiūriu į disko apipavidalinimą, kuriame pavaizduotas aukštas kalnas ir į jį kopiantys siluetai. Išnyrantys iš tamsos ir įėję į tamsą, kai kurie krenta, taip ir nepasiekę viršūnės. Tie, kam pasiseka, viršuje pamato akinančią šviesą ir kažkokią dievybę. Ar tikslas – išsigelbėjimas nuo armagedono, kaip kažkada Nojui „Arkoje“? Pažiūrėkime. Tyla. Vos girdimas gitaros skambesys. Bet ši ramybė apgaulinga, nes netrukus, skambant likimo varpui, pasigirsta piktas „pranašo“ pamokslas. Vėliau tyro moteriško ir vyriško šnabždesio pasėkoje aršus vokalas tarsi praneša apie viso ko laikinumą. Štai tarsi užliūliuoja neapsakomai gražus gitaros verksmas, apskritai pabaiga nebeatrodo tokia beviltiška. Vėl klavišiniai, po kurių akordų viskas nutyla. Tuomet pagalvoji: gal pabaiga nėra baisi, juk pamatai šviesą tunelio gale. Ir katafalkas šį kartą labai puošnus. „Armageddon, Mon Amour”…

Vertinimas 9/10.

„Armageddon, Mon Amour“
„Karmageddon Media“ 2004 m.
Trukmė 46:38

1. Mountain Of The Solar Eclipse
2. Turncoat
3. Crops Of Waste
4. In Love And War
5. Ticket To Devastation
6. Tools
7. Cambodia
8. Sodi
9. Play Without Rules
10. Determination
11. Armageddon, Mon Amour