„Hard Rock Laager“ Estijoje – sunkiosios muzikos paletė metaliniame Vana-Vigala lageryje

Foto: Crazyte. Daugiau foto čia>>

Ir vėl tie estai. Na, darosi visai nebejuokinga, kai mūsų padangėje žlugus arba kitokias negandas patyrus jau keliems metaliniams renginiams iš eilės, tolimesnieji Baltiškieji kaimynai lyg niekur nieko parodo sau ir daugeliui kitų METALLICA. O vos po poros savaičių kviečia į galingą open-air‘ą „Hard Rock Laager“. Na, kad šis lageris nieko bendra neturi su tikru hard roku, galima buvo matyti iš grupių sąrašo. Jis tikrai įspūdingas, jau nekalbant apie geografinį dalyvių pasiskirstymą. Dabar belieka džiaugtis, kad 16 vietų mūsų mikroautobusiuko ir dar keleto ekipažų keleiviai nesusigundė ne tik taip ir neįvykusia eiline Adamo B. afera, bet tada taip pat ne itin patikima pasirodžiusia „Pragaro aušros“ fiesta. Nepaisant net ir šiaurėje neslūgstančios varginančios kaitros ir kai kurių kelioninių sunkumų, teko patirti vieną įspūdingiausių metalinių savaitgalių. Taigi…

2006 06 29, 21 valanda. Maršrutinis autobusiukas Nr. 37 pribūna į jau eiline metalinės piligrimystės starto vieta tapusią aikštelę prie Spaudos rūmų. Nors kelionė kainavo žymiai daugiau negu 2 Lt, ši kaina tebekabo ankštokame salone. Kad jis iš tiesų ankštas, patiriama tada, kai į bagažinės neturinčio transporto kampus tenka iškaišioti 14 metalgalvių mantą. Kelionė vyksta kaip vienoje draugiškoje šeimoje, kadangi maža erdvė ir linksmybių eliksyras visus labai suartina. Trims, papildžiusiems „šeimą“ Šiauliuose, tenka gerokai palūkėti, mat tradiciškai laisvai besiliejantys įvairaus stiprumo skysčiai verčia stovinėti kas valandą. Kai ekipažas susirenka, laukia ilgas naktinis kelias vis dar stipriai remontuojamais Latvijos keliais, paįvairintas privalomu sustojimu prie jūros, mat mūsų Jura turi pora valandų ilsėtis. Didžiausi entuziastai maudosi, nors net ant šalto smėlio statomos pėdos nudiegiamos lyg vaikštant per šukes. Tikra atrakcija tampa pakrantėje kažkieno paliktas senas šaldytuvas, tik alaus iš jo išsitraukti betrūktų. Toliau vėl dardame, jau Estijos keliais, kurių nemažai tame ruože taip pat tvarkomi, taigi stabdys neblogas. Vana-Vigala, pralenkę dar Kivi-Vigala, o gal ir kitokias Vigalas, pasiekiame jau gerai išaušus ir iš karto patiriame, kad karščio terapija visas dienas bus tokia, tarsi nė nebūtume atsidūrę šiauriau. Kas dar nežino, toji vietelė – puikus puslaukinis kraštas, tik su trupučiu civilizacijos. Tai keletas namų, technikos mokykla, pora greta įsitaisiusių parduotuvėlių, palapines priglaudęs stadionas, scenas – parkas, atribotas 1874 metais datuojamos statybos akmenine tvora, greta – upė ir baigiantys užželti tvenkiniai. Greta dar ankstesnių atvykėlių dygsta ir mūsų laikinos pastogės, lietuviška stovykla dar pildosi, visi laukia 15 valandos, kada pradės leisti į metaline tvora aptvertą teritoriją, kurioje dar po valandos dvejose scenose paeiliui vyks metalizacijos terapija. Pavyzdingos organizacijos, parūpinusios visus open-air renginio kategorijai reikiamus atributus, įvaizdį kiek sudrumsčia chaosas dėl akreditacijų išdavimo. Egzistuoja keli sąrašai, kurie ne visi laiku pristatomi į vietą. Tai akivaizdus pavyzdys, kaip reikia vengti ne vieno žmogaus atsakomybės už tą patį veiklos barą. Kai pagaliau viskas susitvarko, prie Tado Ledo prekyvietės susispiečia tautiečių būrelis, čia nors šioks toks pavėsis…

Beveik nevėluodamas veiksmas prasideda, kaip ir priklauso startui, pagrindinėje scenoje, matyt, alaus gamintojų/rėmėjų garbei besivadinančioje „Saku Rock Lava“. Nemažai jau apsirūpinusių festo marškinėliais, traukia palaikysi pirmosios estų komandos, THESE BROKEN REMAINS. Simboliškai šis pavadinimas sutapo su tuo, kad iš jos muzikos atmintyje beveik nieko neužsiliko. Pamenu tik, kad grojo chebrytė kažką tarp metalcore ir galbūt nu-metal. Išties nieko įdomaus, nors, kiek išskaitau iš tik estiškai išleistos programos, šiemet dalyvavo kažkokiame konkurse. Iš karto paaiškėja tarpsceninio veiksmo suderinamumas: kol šis nesibaigia vienoje, neprasideda kitoje. Kol grupės groja nepilną valandą, viskas neatsilieka nuo skelbtos tvarkos. Taigi antrojoje, „B“ scenoje – irgi estai, VIGILIA MORTUM. Jau iš karto knieti prasitarti, kad sužinojau estus turint tiek daugiau ar mažiau puikių grupių, kad ėmė keroti „gerasis“ pavydas. VM – jau 12 metų egzistuojanti grupė, nuo doom/gothic pakraipos padariusi labai kardinalų posūkį: dabar tai death/gore/grind metalo išpažinėjai. Brutalizmo aktas ne tik neblogai paruošė ausis ir smegenis dar 7 grupių atakai, bet ir išbaidė kregždes, savo nelaimei stacionarioje scenos dalyje susisukusioms lizdą. Tuo tarpu mažųjų vada dvi dienas turės kęsti galingą, tegu ir kokybišką, decibelų šoką.

18 valanda. Daugelis „normalių“ žmonių ramiai ar triukšmingai pradeda žiūrėti futbolo ketvirtfinalį. Tuo tarpu dalis iš kokių poros tūkstančių „freak“ kategorijos atstovų vėl spiečiasi prie didžiosios scenos. Nueiname ir mes paveizėti, kas gi slepiasi po keistu, bet ir juokingu pavadinimu ME, MYSELF & I. O slepiasi tikrai įdomi, netipiška, smagiai besiklausanti muzika. Kažkiek valiūkiška, melodingo metalo ir folkmetalio samplaika patinka daugeliui, o aš asmeniškai tikrai lieku maloniai nustebinta, iš šios nežinomos komandos tikėjausi žymiai mažiau. Toliau – HERALD. Tai heavy metalo kapela. Tačiau jei kas nors manot, kad tai panašu į mūsų THUNDERTALE, SOUL BROTHERS ar senąją KATEDRĄ, toli gražu taip nėra. Kai smarkioji penkiukė su ugniaplaukiu vokalistu, dar rėkaujančiu kitą dieną pasirodysiančiuose NITRUOS bei mums jau pažįstamuose GARDEN OF GEHENNA, pasirodo scenoje, prieš ją išrikiuotose suolų eilėse nelieka laisvų vietų. Ne veltui. HERALD trenkia tokį uždegantį, dinamišką, net aršoką heavį, jog tenka tik mėgautis šios grupės energija ir smarkumu. Kuo puikiausiai suprantu, kodėl šis stilius tarsi atgimė antram ar kažkuriam ten kvėpavimui. Smagu, kad estai turi net labai perspektyvią heavio grojikų kompaniją.

Šiek tiek apie madas. Net ir vidury laukų, šluodami dulkes ir žolynus, šlama gotiški apdarai. Krenta į akis tai, kad nemažai žiūrovų atvyko šeimomis, su didesnėmis ar visai mažutėmis atžalomis. Ypač įsiminė gražutė mažylė gotiško stiliaus suknele, tapusi savotiška foto objektyvų numylėtine. Yra čia ir velnias, šelmiškais ragučiais, atitinkamai išdažytu veidu ir apranga. Taip pat veniukė, turinti net uodegą. Vienas žmogėnas veido grimavimui turbūt sugaišo valandų valandas, užtat rezultatas įspūdingas. Nemažai estų, kaip ir latvių, pamėgo taip vadinamą kamufliažinę aprangą. Bet yra ir tikrų „true“ veikėjų, net per karščius nesiskiriančių arba su odinėmis striukėmis ir kerzais, arba su lateksu ir sunkiasvoriu storapadžiu apavu. Tačiau beveik visi gurkšnoja „Saku“ arba „Rock“ alų, visokius miksus, staigiai naikina tirpstančius ledus, žodžiu, totalus atsipūtimas…

Pagaliau – garsesnis vardas Estų MUST MISSA trijulė mums neblogai žinoma, taigi smalsiai laukiu jų pasirodymo. O jis iš karto padvelkia tamsiu, sunkiu, ekspresyviu, technišku metalu, kažkuo tarp thrash ir black. Tai iš tiesų puiki grupė, savo muzikai suteikianti netikėtų vingrybių. O kad didžiojoje scenoje trims nebūtų per daug erdvės (prisiminkim didžiulėje scenoje „pasimetusią“ METALLICA), įpusėjus šou sulaukiame „pastiprinimo“. Tai trys rytietiškais apdarais vilkinčios panelės, šokančios „sunkųjį“ pilvo šokį. Šiek tiek apkūnokos šiam reikalui, ir ne visos tinkančios anticeliulitinio kremo reklamai, bet vis tiek palieka įspūdį. Tuo tarpu objektyvai godžiai nusitaiko į „miargas“, juodųjų mesijų jie jau pakankamai įamžino. Po kelių gabalų – pora go-go šokėjų, dailesnių ir, sakyčiau, daugiau tinkančių MM muzikos paįvairinimui. Kaip bebūtų, šou išties įspūdingas. Ir labai geras įvadas į pirmųjų svečių iš užsienio pasirodymą.

O tie svečiai – lenkai DECAPITATED. Šiam death metalo ketvertui neįtikėtinai sekasi, nes į pagrindinį savo šalies metalo grupių ešeloną pakliuvo labai jauno amžiaus. Dabar jie – vieni iš žymiausiųjų trejeto, laukiami daugelyje festivalių. Taigi pamatyti čia, lageryje, buvo išties šaunu. Štai jau švysčioja įprasti sukamų plaukų malūnai ir stipri, agresyvi, kupina energijos, puikios technikos muzika aidi toli laukuose. Eilinį kartą stebina, kaip nuoširdžiai ir tiksliai dirba daugelis lenkų grupių būgnininkų. DECAPITATED tuo tarpu puikiai atstovauja „mirtiną“ skambesį jubiliejiniame renginyje. Beje, dėl skambesio. Jis abejose scenose labai geras, iš karto juntama, kad dirbama sava aparatūra ir gerai žinomi visi reikiamo įgarsinimo niuansai.

Futbolo rezultatų „transliacija“ mobiliu telefonu praneša pirmą rezultatą, Vokietija keliauja į pusfinalį. Čia nėra vokiečių grupių, užtat smalsu išgirsti vietinius METSATÖLL. Tai išties savotiškas estų sunkiosios muzikos veidas – metalizuotas folkas, kažkas Finntroll‘iško, kažkas vikingiško, kažkas tiesiog estiškai-suomiško. Vienas narys itin primena ponaitį Lordį. Nors be įmantrių kostiumų, bet ir valiūkiški, ir rimti muzikantai groja užtikrintai, uždegančiai, susilaukdami entuziastingo palaikymo. Mums, nežinantiems estiško folkloro esmės, galiausiai tai kažkiek pabosta, nes grupė groja virš valandos, dėl ko pradeda vėluoti ir kiti pasirodymai. Bet niekas dėl to nesijaudina, juk estai, kaip žinia, niekur neskuba… Kai ši grupė pagaliau baigia, o tą išduoda ne tiek stojusi tyla, kiek link mažosios scenos traukianti minia, lauke jau kaip reikalas atšąla. Kur gi dingo dienos kaitra? Tenka vilktis ne tik šiltą bliuzoną, bet ir odinė striukė praverčia. Dar puodelis kavos sušilimui. O netrukus jau pradeda griaudėti HORRICANE. Tai – vienas maloniausių manųjų to vakaro siurprizų. Ugningas death metalas itin sudėtingas ir įmantrus, šiaip sunkokai besiklausantis, užtat patrauklus ir netradicinis. Nemažai čia ir progresyvo elementų, kažkiek melodingumo, taigi kratinys savotiškas, bet tikrai įdomus. Sakyčiau, estiški Neglectai. Tą patvirtina ir mūsų Shadowsai, atvykę savojo pasirodymo išvakarėse.

Vidurnaktis. Aiškus ir antrasis pusfinalio dalyvis – italai. Tuo tarpu lageryje veiksmas jau vėluoja daugiau nei pusvalandį. Turbūt visos „žvaigždės“ turi užtempti savo šou pradžią. O čia dar ne bet kas, patys TIAMAT. Taigi švedai ant scenos užlipa jau kitądien (ar kitą naktį). Lauke jau galima kalenti dantimis, nors kai kurie estai net ir trumpomis rankovėmis nešąla. Et, tie šiauriečiai. TIAMAT nėra blogai, ale kad jau trečią sykį matomi. Gana monotoniška, rami, svajinga muzika galiausiai sukelia snaudulį. Kai nuo apnikusio nuobodulio pradeda gelbėtis ir tie, kuriems su šia grupe čia pirma pažintis, sumąstau, kad laikas „namo“. Šimtgramis sušilimui, ir liulantis palapinėje pripučiamas čiužinys, tarsi vandens lova, nugramzdina sapnų karalijon…

O ankstų rytą, velniai rautų, palapinę prikaitina saulė. Tenka lįsti laukan. Tik kad tas laukas panašus į dykumą, nėra nė menkiausio pavėsio. Laimei, kai kam galima patekti į maudyklę, atsidūrusią koncertinėje zonoje, bet kada, taigi maloni atgaiva vėsioje upėje. Paskui – „roko“ alaus užsipirkimas parduotuvėje, išsigelbėjimas nuo vis didėjančios kaitros paunksnėje, vidurdienio valanda. O tada pragarišką karštį dar padidina pirmieji antrosios dienos dalyviai – HELL CAN WAIT. Nelabai ką dabar pamenu ir iš šios operos. Sakykim tiesiog neypatingai įsimenantis estiškas metalas. To nepasakysi apie NIHILISTIKRYPT, kurie balansuoja ant gražaus melodingojo ir aršaus death/grind ribos. Ši kompanija kaipmat išblaško snaudulį ir savo ekspresyviu brutalumu suteikia kažkokį energijos užtaisą. Na, jeigu jau sakosi idėjų sėmęsi iš Kanibalų, Karkasų ir pačios Mirties, komentarų daug čia nereikia. O štai ir minėti NITROUS. Tas pats Heraldas ugniaspalve ševeliūra čia visai ne heavy metalą dainuoja, o kriokia aštrų thrash‘ą su core skoniu. Nagi tikras vokalistas-chameleonas. Visai neblogas variantas.

Po to – suomiai MANNHAI. Pala pala, ar tik nepasigirdo, grojantys stoner roką? Pirma mintis – ką jie čia veikia? Po pirmų akordų – visai nieko. Dar toliau – galima kartu pašokinėti. Bet kojų gaila, dar devynetas grupuočių prieš akis. Taigi dalį jų pasirodymo praleidžiam prie pietų stalo. Čia peršasi išvada: estai gal ir verda neblogą daržovių sriubą, bet visai nemoka gaminti šašlyko (taip taip, vėl istorija su šiuo patiekalu). 4 mėsgaliukai su kalnu perkeptų bulvių ir žiupsneliu bet kaip pakapotų daržovių, na kaip čia švelniau pasakius. Vėliau pasėdžiu ramiai, su energetinio gėrimo skardine rankoje. Bet jis nelabai padeda. Todėl SKYFORGER pagan gaidų klausausi snausdama palapinės pavėsyje, ištuštėjusioje stovykloje. Nuostolio lyg ir nėra, nes šių latvių puikiai sustyguotos muzikos girdėjau tiek, kad pusei gyvenimo jau užtenka. Veiksmo vietoje atsirandu porai paskutinių gabalų, gerai pailsėjus, vėl sugrįžus žvalumui. O sugrįžti reikia, nes iš karto po brolių latvių kiton scenon lipa mūsiškiai, SHADOWDANCES. Gali būti, kad tai paskutinis jų pasirodymas prieš neterminuotą pertrauką. Taigi visi lietuvaičiai susirenka palaikyti saviškių. Nemažai čia ir kitų, nes Shadowsai neblogai žinomi. Šis šou palieka net labai gerą įspūdį, rodos, muzikantai stengiasi iš visų jėgų. Romantika, doomiška melancholija, skausminga metalinė odė. Yra ir pora koverių, labai sėkmingai pergrotų. Gaila, kad dalis komandos pasitraukia užjūrin, tai neabejotinai buvo mūsų scenos pažiba.

Na, o estai MANATARK gerai žinomi ne tik dėl techniško, nenuobodaus blacko, bet ir dėl to, kad čia groja Kaido, pagrindinis visų Estijos „sunkiųjų“ koncertų, tame tarpe ir šio lagerio, organizatorius. Vieni iš nedaugelio Baltijos juodulių, grojusių žymiajame „Inferno“ festivalyje, turavusių po Europą su MAYHEM bei IMPALED NAZARENE, šiemet išleidžiantys naują albumą. O čia jie pavaro taip galingai, bekompromisiškai, piktai, kad telieka tik pasveikinti Kaido visur spėjant veikti, ir daryti tą be priekaištų. Toliau – suomiai MALICIOUS DEATH. Ką galima pasakyti? Tradicinis, ne pats įdomiausias, tačiau visai smagus thrashiukas, sunkiasvoris plikis ir barzdotas vokalistas, neblogai įvaldyta SODOM, DESTRUCTION bei kitų senųjų thrashystų maniera. Prie scenos šokami indėnų karo šokiai, kai kas kone tiesiai iš upės atbėga vėl pasinerti į kylančias dulkes, kala pažįstamas ritmas, žodžiu, tik šėlk.

Vėlavimas progresuoja, mat pagrindinėje scenoje ne tik reikia sutalpinti chorą, nekalbant jau apie šešetą muzikantų, bet dar ir ilgokai parepetuoti. Ką gi, tai WHISPERING FOREST. Nors tai ir neblogas melodingo, simfoniško, daugiabalsio skambesio produktas, deja, itin primenantis THERION, NIGHTWISH, WITHIN TEMPTATION ir pan. Taigi, toli gražu ne originalus. Todėl greitai pabosta, nebent norėtum keičiamos vokalistės aprangos demonstravimu pasigrožėti. Mados tuokart nelabai domina, taigi galiausiai įsigyju Laagerio marškinėlius, pabendrauju su lietuviais/latviais/estais ir pamažu kaupiuosi svarbiausiems to vakaro, o ir viso festo, herojams. Bet iki jų dar toloka. Tuo metu paaiškėja, kad portugalai užkirto kelią link finalo anglams.

PEDIGREE grupė asocijuojasi su šunų maistu. Na, ko gero, ne tik pavadinimas. Te nesupyksta cyber/industrial/electro mėgėjai, ši muzika visai ne manojo skonio. Belieka pasimėgauti alumi. Toliau prasideda vien tik svečių laikas. Pirmieji jų – švedų gotai DEATHSTARS. Ganėtinai sunki, kapota muzika, pamaiviškos muzikantų manieros, nemenkas grimo sluoksnis ant veidų. Kažkodėl stipriai užneša į HIM, kažkiek ir į Mansoną, tik viskas dar aršiau. Susipažinimui gal ir nieko, bet asmeniškai man – ne daugiau. Po viso permainingo šou dar nutinka štai kas: viena „mirties žvaigždė“ prisistato prie Tado Ledo palapinės ir ima įnirtingai ieškoti, ar nepardavinėjama atributika su grupės ženklais. Kai dreduotas ir dar net grimo nenusivalęs tipažas pagaliau įsitikina, kad nieko tokio čia nėra, pasitraukia. Užtat kas trečias marškinėlių kolekcininkas teiraujasi SATYRICON atributikos. Jos čia irgi nėra. Bet prieš svarbiausią festivalio momentą dar laukia BESEECH šou. Tai irgi gotika, dargi gerokai saldesnė ir ramesnė, negu minėtų jų tautiečių, bet man kažkaip žymiai daugiau prie širdies. Gal tiesiog nebesinori to greito tempo, mat jau vėlyvas metas. Vokalistų duetas žiūrisi ir klausosi patraukliai, o pažiūrėjus į vyriškąją jo pusę, prisimenu, kad kaip tik šis personažas inspiravo nemirtingą „Metalmanijos“ hitą „Visi švedai iš Burzum“.

O čia jau pradeda veikti piktosios jėgos. Gal sumanė nelabosios pašėlti dar prieš garsiųjų norvegų šou? Kaip bebūtų, iš niekur nieko, neatlaikiusi pritvirtinimo, tiesiai ant vieno žinomo mūsų veikėjo galvos nukrenta sunki apšvietimo lempa, nemenkai prakirsdama pakaušį. Įvykis vertas budinčių sanitarų pagalbos, kurie, vienok, ilgokai bando aiškinti, kad lempos šiaip sau iš dangaus nekrenta. Galiausiai sutvarsto nelaimėlį. Nagi pasidairykit sostinėje, kieno ilgaplaukė galva užklijuota geroku tvarsčio gabalu…

Jau po vidurnakčio pasirodo ir piktieji genijai, SATYRICON. Puikiai žinomas Satyro ir Frosto aljansas, papildomas pagalbiniais muzikantais, jau daugel metų stovintis savo šalies blacko elite. Pamenu, viršvalandinis šou Wackene stebuklingai išsklaidė didelį nuovargį. Čia gi, nuskambėjus pirmiesiems juodiesiems akordams, nebesijautė nakties vėsos. Pirmapradis, beveik be efektų, nuožmus, greitas, įnirtingas black metalas nepaliko abejingų, mėgsti tu šį stilių, ar nelabai. Stovėjau tarsi pakerėta po ąžuolu, kurių, beje, toje vietoje apstu, ir siurbiau tikrai nepriekaištingai, techniškai, išraiškingai atliekamas kompozicijas. Pagarbos nusipelnė kaip pašėlusi siaučianti klavišininkė, rodos, ims ir apvers visą savo aparatūrą. Dar buvo pirotechnikos. O iškaltas ornamentuotas mikrofono stovas – ne mažiau įspūdingas. Vėl ta valanda prabėgo nepastebimai. Ir vėl sužavėjo puikus Satyro bendravimas su publika. Gal kažkas čia įžvelgė tam tikrą pozą ar pasikėlimą, man taip nepasirodė. Daugiau nebėra ką šnekėti. Tai buvo tiesiog nepakartojama…

Sekmadienis paaukotas kelionei atgal, kuri, rodės, niekada nesibaigs. Vėl jūra, vėl begalinis kelių remontas, vėl sustojimai… Pusės paros kaip nebūta. Bet net jeigu estai neturi krūvos pakelės užeigų, nieko blogo. Jie turi puikų metalo festivalį, kuris trauks apsilankyti vėl ir vėl. O papuotauti galima ir namie…