„Hard Rock Laager 2008“ – juodmetalio šaltis, mirtingumas ir melodingumas

Foto: Crazyte. Daugiau foto: čia >>

Estai jau septynerius metus turi jaukiame istoriniame miestuke Vana-Vigala vykstantį „open-air“ festą, besivadinantį „Hard Rock Laager“. Ir šis „lageris“ patrauklus ne tik geromis grupėmis, bet ir smagia stovyklaviete, o taip pat gražiomis apylinkėmis. Taigi keli lietuviški ekipažai (nors šįkart tikrai nedaug) vėl pasiekia tarp miškų ir upių pasislėpusią teritoriją. Vienas iš jų – mūsų blekerių ARGHARUS, kurie šiemet buvo pakviesti groti vienoje iš festivalio scenų, o kiti, sakykim, priklausė saviškių palaikymo komandai. Taigi kas įvyko tomis birželio 27–28 dienomis?

Prognozės žadėjo didžiai lietingus orus tose apylinkėse, taigi ruošėmės ne tik įprastam atšalimui ir tvyrančiai drėgmei naktimis, bet ir „tvanui“, gal net tokiam, koks buvo Lietuvoje Joninių išvakarėse. Vėliau paaiškėjo, kad debesys lietų išpylė kažkur kitur, o mums lijo nedaug ir nestipriai.

Pirmoji diena

Pirmąją dieną apie 16.00 didžiojoje „Rock“ scenoje garbingai startuoja Noor bänd, t.y. nauja grupė, laimėjusi organizatorių rengiamą vietinį jaunų grupių konkursą. Nelabai ką galiu pasakyti apie šią komandą ar jos muziką, mat taupydami jėgas vakarui tiesiog sėdėjome stovykloje. Na, o po to jau „Jack“ scenoje pasirodę estai CATAFALC sudrebina miškus ir laukus savo aršiu, brutaliu death metalo skambesiu. Ši grupė feste pasirodo jau trečią kartą, taigi gali būti vadinama vietinės publikos numylėtine. „Užveda“ šie deferiai ir mane, tai pirmas rimtesnis išbandymas ne tik ausims, bet ir sprandui. O sugrįžo CATAFALC ne šiaip sau – išleidę naują albumą „Still Suffering“.

Toliau „susidūrėme“ su dar vienais estais, LEECH. Tai labai savotiška ir gana įdomi septynmetė komanda, kurios stiliuje senieji LED ZEPPELIN ir BLACK SABBATH rifai persipina su modernesniu TOOL ar FAITH NO MORE skambesiu. Nors gana neįprasti metaliniam festivaliui, vaikinai susiklauso visai neblogai, sakykim, tai savotiškas ausų relaksas. Kad ir prieš rusus STIGMATA. Na, o šie pasirodo besantys nelabai kuo išsiskiriančio, dabar madingo melodiko grojikai, a lia SOILWORK, TRIVIUM ir pan. Sakyčiau, growlas pas ponaitį Nelsoną (tikras rusiškas vardas) neblogas, bet „clean“ vokalas galėtų būti kitas. Žodžiu, bent jau man nieko naujo ir tik truputį gero. Nors būtent toks stilius yra vienas iš mano mėgstamų.

Kas kita suomiai CHARON. Jie pradeda trijų suomiškų grupių šou šiame „lageryje“. Padarau išvadą, kad šios šalies komandos vertina nedidelį atstumą iki Estijos, mat beveik kiekvienais metais bent viena iš jų čia atvyksta. Taigi ką mes čia turime? Mano ausimis, šie „šešiolikiniai“ turi nemažai sąsajų su vėlyvaisiais SENTENCED, truputį gotiški, bet skamba ir kažkiek savotiškai. Pakankamai stiprus vokalas, o tai turbūt svarbiausia CHARON muzikoje. Užskaitom ir einam toliau.

Ten kitoje scenoje laukia viena iš svarbiausių tos dienos grupių. Tai „senieji“ švedai WITCHCRAFT. Jeigu jums patinka CATHEDRAL ar panašios komandos, o taip pat yra nostalgija 70-ųjų muzikai, šis skambesys kaip tik jums. Senasis stoner plius doom metalas ir dar daugiau įvairiausių motyvų. Ši grupė atrodo tarsi gimusi „per vėlai“ kokiu trisdešimtmečiu, nes gyvuojanti tik nuo XXI a., skamba „senoviškai“. Grupę pamatyti „gyvai“ buvo šiokia tokia staigmena, užtat paliko ji kuo geriausią įspūdį. Tarsi persikėliau bent dvidešimtmetį atgal, kas įmanoma tik muzikine prasme. Nuoširdi pagarba „burtininkams“, nes manau, kad groti tokiu stiliumi šiandien yra gerokas iššūkis.

PRIMORDIAL. Manau, apie šį airių penketą galima pasakyti daug ką, bet tuo pačiu nepasakyti beveik nieko. Kodėl? Todėl, kad jų reikia tiesiog klausytis. Ir matyti. Puikus dinamiškas skambesys, kuriame brutalumas dera su melodingumu, death ar thrash metalas su keltiško folko motyvais, pagaliau ilgaplaukių grupės narių garbanų plaikstymasis su kažkokia mizantropiška vokalisto povyza. Ir tai išties įspūdinga. Juolab, kai esi visai šalia scenos ir matai kiekvieną detalę. Valanda gana gausiame žmonių būryje, kad ir gerokai atvėsus orui, verčia prakaituoti ir mėgautis patrauklia muzika ir maloniais, gero apšvietimo efektų pagyvintais „pirmykščiais“ vaizdais. Puiku.

Pirmąją dieną užbaigia estų (manau, jau ir mūsų) pamėgti HORRICANE. Progresyvaus, melodingo ir tuo pačiu gana aršaus bei pikto skambesio skleidėjai groja iki vidurnakčio. Pats laikas siautulingai muzikai, liepsnos liežuviams bei pirotechnikai scenoje, puikiam apšvietimui, žodžiu, tikrai šauniam šou. Laimei, šis „uraganas“ nesukėlė tikros audros, nors nusileidusi drėgmė lašeliais nuklojo palapines ir įšaldė aplinką. Tenka nuryti vieną kitą gurkšnį stipriosios ir atgauti jėgas iki rytojaus.

Antroji diena

12 val. prasideda veiksmas antrąją dieną. Su estais TISS. Kur matėte tris iš keturių šių raidžių? Teisingai, senolių KISS pavadinime. Neatsitiktinai taip yra, nes TISS veidus dabina toks pats grimas ir groja jie KISS‘ų kūrinius. Atrodo, banalu, tačiau vis dėl to kaip gerai žiūrisi ir klausosi ši „dublerių“ komanda! Nuotaikinga dienos pradžia prieš įspūdingą pabaigą, ar ne?

Nevisai, mat tarpe bus dar nemažai dėmesio vertų grupių. Latviai grainderiai SEBORRHEA tegu ir ne pagrindinė iš jų, bet linksma, pašėlusi, smagi. Vardan ausų ramybės prie scenos praleidžiu maždaug pusę jų pasirodymo, bet tikrai niekur nepasislėpsi nuo ekstremaliai brutalaus ir greito skambesio. Jį „pakeičia“ tik kitoje scenoje atsidūrę vietiniai MELMAC, grojantys a lia SOUNDGARDEN ir pan. Jie, o taip pat patyrę ir labai aktyvūs estų hard rokeriai TAAK „iškeičiami“ į skanius pietus jaukioje ir labai savotiškoje miestelio užkandinėje. Kaip tik prasidėjo stipresnis lietus, taigi militaristine atributika ir šiaip senoviniais daikčiukais padabintas interjeras, skambant estiškiems maršams, buvo pats tas. Nesvarbu, kad nemoki estiškai, o kabakėlio savininkai nekalba niekaip kitaip…

Sugrįžimas įvyksta su deferiais NIHILISTIKRYPT. Kiek teko matyti šią komandą, jos šou visada energingi, galingi, įsimenantys. Ne išimtis ir šis kartas, taigi valandinės brutalumo dozės daugiau nei pakankamai. Na, o toliau pribrendo mūsiškių ARGHARUS juodumos ir pagiežingos ekspresijos seansas. Patys puikiai pažįstame šią perspektyvią komandą, tačiau estus kuo nors nustebinti ar itin sudominti sunku. Tačiau reikia pasakyti, kad mūsų vaikinams ir tai pavyko. Prie „Jack“ scenos, kuri gana ilgam laikui turėjo virsti tikra black metalo Meka, susirinko tikrai nemažai vietinės publikos. Ir palaikymas buvo gana audringas. Man tai irgi pasirodė besąs vienas geresnių ARGHARUS koncertų. Taigi užskaitom sėkmę ir keliaujam prie didžiosios (na, po teisybei, ne itin didelės) scenos.

Čia išeina visai „rami“ HOUSE OF GAMES grupuotė. Turinti 14 metų stažą. Melodinga, hard rokeriška, gal net pernelyg „saldi“. Štai šį požymį kaip tik išmainau į saldų pogulį palapinėje, iki pat „demoniškųjų“ HATE. O šie mums gerai žinomi ir dar kartą būsiantys pažinti lenkų black/deferiai, su gausiu face and body corpsepaintu, tvojo kaip visada aršiai, galingai, be jokių kompromisų. Juk sakiau, kad ši scena virto blekerių Meka! Pailsėjus HATE šou ir jų įsimintinas techniškumas paliko kuo geriausią įspūdį. Lauksime naujų randevu.

Antrieji suomiai, IMPALED NAZARENE. Kur kas labiau pasiutę ar „įsiutę“ nei CHARON, ir grėsmingi. Irgi jau aštuoniolikos. Čia įvyksta savotiška emocinė iškrova, mat būtent tam ir skirti šios grupės šou. Nelabai ką bepridursi, juos galima mėgti arba ignoruoti. Iš mano pusės būtų variantas kažkur per vidurį. Na, o švedai WATAIN, taip pat jau matyti gimtinėje, čia užkuria tokią peklą, kad gražu žiūrėti. Na, gal ne visiems, ypač kai vokalistas tave (laimei, ne mane pačią) apspjauna tikru krauju ir tu pasijunti tarsi skerdykloje… Bet apskritai tai buvo vienas įspūdingiausių to vakaro šou. Bent iš iki tol buvusių. Jis užbaigė bleko karaliavimą šioje scenoje.

METSÄTOLL. Tenka patirti, kad tai itin estų mėgiama komanda. Trumpai sakant, vietiniai KORPIKLAANI ar kažkas panašaus. Taigi galima nesunkiai įsivaizduoti jų grojamą muziką. Mane jų šou domino tiek, kiek norėjosi „gyvai“ pamatyti šią patyrusią folkmetalio kapelą, nes šiaip esu neblogai susipažinusi su jos kūryba. O atrodė ji labai gerai, kaip ir skambėjo. Žodžiu, laikas neprailgo ir galima buvo ramiai praleisti SÕPRUSE PUIESTEE. Nors einant stovyklauti teko nugirsti, kokią iš esmės „be ryšio“ muziką šie estai groja. Na, bent jau man ji tokia pasirodė. Ir čia padariau išvadą, kad antrosiomis festo naktimis jau ne pirmą kartą mažojoje scenoje pasirodo tokie neaiškūs personažai…

Pagrindiniai headlineriai, aišku, čia buvo ir paskutiniai suomiai, AMORPHIS. Kiek vėluojant įvykiams, jie pasirodo jau po vidurnakčio. Ir tai, ką tenka pamatyti ir išgirsti, palieka tokį puikų, tiesiog nepakartojamą įspūdį, kad net apsakyti sunku. Puikiausias apšvietimas, gal tokio įspūdingo „HRL“ dar neteko matyti. Puikus draivas, pašėlęs įspūdingus dredus nešiojančio Tomi Joutsen elgesys scenoje, kūriniai faktiškai iš viso grupės veiklos periodo, įskaitant ir brutalųjį „The Karelian Isthmus“, ir nuostabųjį „Tales…“, ir visus vėlesniuosius diskus. O vokalistas, sakyčiau, yra tikras grupės atradimas, ir senuosius kūrinius kartais sudainuojantis net geriau už patį Pasi Koskineną. Tie, kurie „nurašė“ AMORPHIS, gali slėptis palapinėse ar net po lapais, nes ši komanda vėl pakilo į kovą ir įgijo stiprybės. Aišku, „Black Winter Day“ „desertui“. Išties įspūdinga, daugiau tokių festo finalų…

Viskam ateina pabaiga, taigi kitą dieną ištuštėja stovyklavietė, prekyvietės, dingsta ir didžioji scena, o mažesnioji yra stacionari ir lieka stovėti. O ir mes tariam „atia“ Vana-Vigalai ir jos jauniesiems gyventojams, turbūt padėjusiems rinkti šiukšles. Taip pat parduotuvėlei ir minėtam kabakėliui, maitinusiems ir girdžiusiems festo dalyvius. Na, ir labai ačiū organizatoriams, dar kartą pasiūliusiems įspūdingą birželio pabaigos savaitgalį. Šie jau meta naują iššūkį ir kviečia į „HRL 2009“. Manau, iššūkis bus priimtas…