Green Carnation "Light Of Day, Day Of Darkness" - savotiškas ir įdomus atmosferinis metalas

Ar teko kada nors matyti žalią gvazdiką? Augantį vargu ar išvysite, o štai įrašų studijoje ar scenoje – įmanoma. Na, galbūt muzikantai, rinkdami pavadinimą savo grupei, turėjo galvoje kitką, čia tik jiems žinoti. Va ir prasitariau – kalbama bus apie norvegų grupę GREEN CARNATION bei jų antrąjį albumą “Light Of Day, Day Of Darkness”.

Įdomi ir savotiška ne tik čia minimos komandos muzika, bet ir jos istorija, kurią verta trumpai paminėti. GREEN CARNATION 1990 m. įkūrė X-Botteri, Cristopher Botteri, Tchort (Tčiort pobieri…) bei Anders Kobro (vos ne kobra). Na ir ką gi daugiau, jeigu ne death metalą, tuo metu buvo “madinga” groti? Taigi ir pradėta šio stiliaus demo “Hallucinations of Despair”. Vis dėlto po dviejų metų “velnias” tarsi pajuto, kad tikram norvegui priklauso groti blacką, taigi jis persikraustė į EMPEROR. Išėjo ir vokalistas, o likę nariai pakeitė stilių ir pasivadino IN THE WOODS…

Ir štai po 8 metų GREEN CARNATION netikėtai atsikūrė, X-Botteri ir Tchort pradėjo kūrybą iš naujo, pakvietę būgnininką Alfą T Leangelą. Nežinia, kurlink pakryptų grupės muzika, tačiau toks skaudus įvykis kaip Tchorto dukters mirtis aiškiai nubrėžė jos koncepciją – doom/gothic, beveik ne metalas, su psichodelikos elementais ir labai savotiška atmosfera. Debiutinis diskas simboliškai filosofiniu pavadinimu “Journey To The End Of The Night” įrašytas 1999 m., bet išleistas tik 2000-aisiais. Šis albumas čia nebus komentuojamas, tik paminėsiu vieną įdomią detalę: vokalines partijas jame atliko net 5 vokalistai (!), kuriems buvo suteikta visiška improvizacijos laisvė.
Atėjo pirmieji naujojo tūkstantmečio metai, ir Tchort nusprendė pasikeisti. Paleidęs visą grupės sudėtį, su buvusiu bendražygiu A. Kobro (buvo IN THE WOODS, CARPATHIAN FOREST) bei trimis naujais nariais įrašė antrąjį albumą ne mažiau filosofiniu pavadinimu “Light Of Day, Day Of Darkness”. Kas tai, gal “Užtemimo šviesa”? Vėl savotiška Tchorto fantazijos mįslė… Kuo jis ypatingas?

Pirmiausia tuo, kad jį sudaro vienas ištisinis kūrinys, trunkantis…valandą! Antra, tai sunkiai nupasakojamas atmosferinis metalas, kuriame tebėra doom, gothic, psichodelikos elementų, tačiau ir daugybė variacijų, lyginant su ankstesniu darbu. Albumas pradedamas ir užbaigiamas kūdikio krykštavimu, kas galėtų reikšti amžinąjį gamtos ratą, gyvenimą ir viltį. Moters vokalas, kuris yra ir švelnus, ir isteriškas, suteikia albumui savotiškumo. Vyriškas vokalas – ir brutalus, ir svajingai melancholiškas, kas taip pat sudaro sunkiai nupasakojamą atmosferą. Bet koks mėginimas toliau detalizuoti šio albumo muziką tebūtų tuščiažodžiavimas, nes to padaryti neįmanoma. Todėl itin rekomenduočiau jį perklausyti. Susikaupus, ne vieną kartą, įsigilinus į kiekvieną detalę… Antraip arba šis diskas liks nesuprastas, arba tiesiog bus atmestinai susipažinta su GREEN CARNATION kūryba. Neabejokite – tai jau tikrai metalas, nors galbūt labiau priimtinas doomo gerbėjams.

Bus ir kur akis paganyti, kadangi ne mažiau savotiška ir įdomi yra disko knygelė. Joje daug gamtos vaizdų, kas tarsi iliustruoja stiprų šių norvegų ryšį su “amžinąja motina”. Turbūt neveltui tas ryšis, juk net 90% Norvegijos sudaro miškai, kalnai, upės, ežerai… Patys muzikantai šių vaizdų fone susisupę į baltas drobules, tarsi sustingę (ne ne, ne amžinuoju miegu užmigę…), kas atrodo įdomiai ir labai neįprastai. Galiu drąsiai sakyti, kad ši knygelė – viena gražiausių ir įspūdingiausių iš mano matytų diskų apipavidalinimo.
Jei kas nors, skaitydamas šią recenziją, susidomės GREEN CARNATION kūryba, turėtų sudominti ir ši detalė: vasarį turi būti įrašytas trečiasis grupės darbas vėlgi gana simboliškai besivadinantis “The Writings On The Wall”. Vaikinai ir vėl eksperimentuoja, nes būgnai įrašinėjami didelėje koncertinėje salėje, klavišiniai, styginiai bei vokalas – Katedroje ir pan. Labai smalsu, ką gi šį kartą mums pateiks ši tikrai originali, sunkiai su kuo nors palyginama komanda. Belieka laukti.