GREEN CARNATION jaučia palaimą užmaskavę savo juodąją prigimtį

Ferrumo albumų archyvuose galima rasti priešpaskutinio norvegų GREEN CARNATION (GC) albumo recenziją, todėl neverta kartoti šios grupės susikūrimo faktų. Tereikia paminėti, jog kadaise kai kurie jos nariai kitose grupėse grojo black metalą. GC atmosferinė/psichodelinė muzika toli nuo tos, ankstesnės, tačiau ji tokia ypatinga, jog vargu ar reikia gailėtis dėl tokio kardinalaus posūkio.

Ir štai šiemet, jau šį mėnesį, išleidžiamas naujas (trečiasis) grupės diskas “A Blessing In Disguise”. Įdomu, jog netikėtai pakeistas jo pavadinimas, nes anonsuose buvo pristatomas kaip “The Writings On The Wall” (dabar diske yra tik kūrinys tokiu pavadinimu). Ant CD viršelio yra paaiškinimas, kaip patys muzikantai šiandien įvardija savo muziką. Pasak jų, čia skamba tiesiog sunkus, progresyvus ir stiprus melodingasis rokas. Na, nesiraukykite neišvydę žodžio “metalas”, čia jis tiesiog neakcentuojamas, tačiau sąsajų su šia muzika, be abejo, yra. Beje, šis paaiškinimas yra tikras išsigelbėjimas recenzentams, nes apibūdinti GC stilių iš tiesų nelengva. Juolab, kad tai grupė, kuri nuolat eksperimentuoja, ieško kažko naujo, todėl iš anksto niekas nežino, ką išgirs naujame diske. Kalbant vaizdžiai apie albumo pavadinimą, buvę bliakeriai pajuto palaimą užmaskavę savo juodąją prigimtį. Muzikiniu požiūriu diskas nuo ankstesnio skiriasi kaip diena nuo nakties. Ir ne tik tuo, kad čia yra 9 kompozicijos (ankstesniame – 1, trunkanti valandą!). Psichodelinių motyvų čia nedaug, tačiau klausantis disko, atrodo, atsiduri tuose laikuose, kai karaliavo senosios sunkiojo roko grupės. Jis neabejotinai sunkesnis už savo pirmtaką. Vis dėlto dominuoja ramios, gražios ir švelnios melodijos, brutalaus vokalo nedaug, bet viskas labai techniška. Visi motyvai, visos instrumentuotės puikiai dera, sudarydamos vientisumo įspūdį. Tikrai progresyvi, sunkiai su kuo nors palyginama muzika, žavinti tiesiog savo paprastumu. Ir nėra prasmės išskirti kurio nors kūrinio, nors kiekvienas savotiškai įdomus. Ta nepakartojama atmosfera, kuria dvelkia “A Blessing In Disguise”, pajuntama perklausius viską, ir ne vieną kartą. Tas būdinga visiems GC darbams.

Teko matyti grupę “WOA 2002” scenoje, pasirodymas, kaip ir muzika, išsiskiriantis iš kitų. Verta atkreipti dėmesį į dainų pavadinimus – juose nėra jokios agresijos, jokio brutalumo, greičiau melancholija ir kažkoks liūdesys, būdingas doom metalo grupėms. Tačiau GC – ne doomas. Dar vienas ypatumas – diske nėra titulinio gabalo, kas tartum pabrėžia, kad pavadinimas apjungia visą medžiagą į bendrą motyvą. Čia vėlgi svarbus gyvenimo ir mirties rato, gamtos, reinkarnacijos akcentas (bene vienintelis panašumas su “Light Of Day, Day Of Darkness”). Albumo viršelyje – švelnus vaikutis, ne koks nors Damienas ar išsigimęs kūdikis. Sunku pasakyti, kodėl tokia linkme pakrypo buvusių bliakerių “reinkarnacija”. Galbūt dėl pagrindinio nario Tchorto dukters mirties. O dar tas faktas, kad dalis albumo buvo įrašyta bažnyčioje…

Taigi jūsų dėmesiui – dar vienas beveik valandos trukmės GC “šedevras”. Neabejodama skirčiau šiam albumui aukščiausią įvertinimą. Tačiau tai tik skaičius. Tuo tarpu ausims reikia patrauklios muzikos. GC tokią kurti moka ir daro tai išties gerai. Tiesiog paklausykite.

GREEN CARNATION “A Blessing In Disguise”
SEASON OF MIST, 2003
Trukmė 56:21

1. Crushed To Dust
2. Lullaby In Winter
3. Writings On The Wall
4. Into Deep
5. The Boy In The Attic
6. Two Seconds In Life
7. Myron & Cole
8. As Life Flows By
9. Rain