GOD IS AN ASTRONAUT trečią kartą Vilniuje – grupei Vilnius turi ypatingą reikšmę

Vytenio Jurevičiaus nuotraukos. Daugiau nuotraukų – čia >>

Kad ir kaip banaliai gali skambėti aksioma „trečias kartas nemeluoja“, ją vis knieti panaudoti, kai pvz. kokia nors grupė trečiąsyk sugrįžta koncertuoti. Dabar šią frazę galima prisiminti, įžengiant į būtent trečią kartą pas mus užsukusių airių post roko meistrų GOD IS AN ASTRONAUT pasirodymo apžvalgą. Ir tas trečias kartas, berods, tikrai nemelavo. Mat grupė sakosi, kad šįkart buvo geriau nei anksčiau. Na, patikėsime.

Taigi buvo rugsėjo 16-oji, ir vėl klubas „New York“. 18:00 durys, bet koncerto pradžia tik po 2 valandų. Tikrai tikrai, rimtai rimtai, ir be jokios apšildančios grupės. Retorinis klausimas – kiek per tiek laiko pajėgsi išgerti alaus, jei „Kalnapilio“ birzgalas kainuoja 2,5 eur, o normalesnis „Vilkmergės“ tamsusis „prisigyveno“ iki 3 eur už 0,4 litro? Čia jau turbūt sąlygas statys ne skrandis, o piniginės turinys. Taip, niekas nepabrango…

Kitas klausimas liečia pačius to vakaro herojus – kas gi šiaip labai intensyviai koncertuojančius „astronautus“ vėl priviliojo į Vilnių? Taip, jie vėl pristato naują albumą, šįkart „Helios/Erebus“. Aha, jiems labai patinka mūsų publika, negailinti gausių ovacijų po kiekvienos dainos. Ir jos susirenka tikrai daug. Ko gero, trečiasis vizitas ypatingas štai kuo. Net tą vakarą nepasiekę „New York“ salės, tikriausiai jau girdėjo gandus, kaip gimė titulinė naujojo studijinio darbo daina. Ogi čia pat, per antrąjį GOD IS AN ASTRONAUT vizitą Vilniuje. Pasirodo, laiku ir vietoje vieniems post roko scenos lyderių pasipainiojo klube tas senas pianinas – prie jo kvailiodami jie ir išrutuliojo idėjas naujam kūriniui. Tai prisipažino pats Jamie Deanas, kukliai, be jokios pompastikos.

Taigi nuo pat pradžių gana gausiai pripildytoje salėje visų susirinkusių pasitenkinimui viena po kitos ėmė sklisti kokybiško ir nuoširdaus, rodos, iš sielos gelmių besiveržiančio post roko melodijos. Ramaus ir aštraus skambesio, lėtos ir dinamiškos, kerinčios ir stebinančios. Kiekviena daina sukuria sunkiai nusakomą atmosferą, o po jos iš savotiškos užmaršties išeini, tik pasigirdus aplodismentams. Mažai vokalo, mažai kalbų, daug instrumentinio skambesio. Ritmo ir tempo kaita, stiprių emocijų ir atsipalaidavimo seka. Plaukus tai susirišantis, tai pasileidžiantis Jamie – savotiškas akcentas. Išvis, santūrus, nors mandagus ir šiltas muzikantų bendravimas su publika atrodė tik būtinas gestas tarp dainų, jokiu būdu ne laiko tempimo priemonė. Buvo net išvengta daugelio grupių propaguojamo demonstratyvaus išėjimo į užkulisius, belaukiant kvietimo bisui. GOD IS AN ASTRONAUT gi sutarė su žiūrovais, kad tiesiog atsuks jiems nugaras, o kai išgirs kvietimą, staiga atsigręš, lyg būtų iš toliau sugrįžę. Taip ir buvo, ir tai atrodė tikrai labai šauniai.

1,5 valandos aukščiausios prabos muzikos, atliekamos tų, kurie vadinami vienais geriausių post rokerių apskritai. Publika – vėlgi kuo įvairiausia. Aišku, sunkesnės muzikos koncertuose matomi nedaugelis. Greičiau jau sutikti ankstesniuose airių koncertuose sostinėje. Vis dėlto, „astronautai“ turi kažką tokio, kas suvienija skirtingų muzikinių pomėgių žmonių skonius.

Neverta toliau sakyti komplimentų vieninteliams to vakaro herojams – geriausias komplimentas yra jų įsimintina ir sunkiai su kuo nors palyginama muzika. Be to, visi norintys galėjo įsigyti ir grupės įrašų ar atributikos, kuri, lyginant su daugelio kitų mus aplankiusių atlikėjų daiktais, kainavo visai pigiai. Nė kiek neabejotina, kad airiai atvyks ir vėl, gal ne po metų, bet atvyks. Ir tada labai rekomenduotina jos pamatyti, kas to dar nepadarė. Aišku, jeigu ausys atviros įvairesniems muzikos žanrams.