GOD IS AN ASTRONAUT – nuo kada post rokas tapo toks populiarus?

Foto: autorės

Lapkričio 29 diena, ketvirtadienis. Lauke bjaurus oras, o ir nuotaika ne per geriausia – nuostabi diena klausytis post roko. Pirmąkart teks lankytis „Lofte“, turbūt tai viena iš tų vietų, kur atėjus persekioja viena mintis – „oho, kiek hipsterių“. Na, šiandien koncertas truputį kitokio pobūdžio, taigi tikimės įvairesnės ir įdomesnės publikos. „Loftas“ pasitinka nemaža eile, o įėjus į vidų pamatai, kad nemaža salė visiškai pilna. Netrukus ji pasidaro dar pilnesnė ir, matyt, pajudėti iš savo esamosios vietos nelabai pavyks. Nuo kada post rokas tapo toks populiarus? Fone groja KORN (pala, čia dabar kas?) ir laukimas perpildytoje salėje pradeda atrodyti amžinas. Keista, kad nebus jokios apšildančios grupės, o visai neblogai būtų, bent jau KORNų nereikėtų klausytis čia bestovint. Apie 22:20 prasideda tai, kas turbūt turėtų būti įvardinta kaip skrydis į kosmosą.

GOD IS AN ASTRONAUT susikūrė 2002 metais ir tuoj pat išleido debiutinį albumą „The End of The Beginning“, jų pačių sukurtoje įrašų kompanijoje „Revive Records“. Pavadinimas kilo nuo citatos iš filmo „Nightbreed“, tačiau sąsajų su pačiu filmu jų muzikoje visiškai neįžvelgiu. Matyt, buvo svarbu tik skambi frazė. Jau pirmojo albumo dainų „The End of The Beginning“ ir „From Dust To the Beyond“ klipai sukosi MTV kanale. Antrasis albumas „All is Violent, All is Bright“ (2005) – tai bene geriausias jų albumas, kuriame atsiskleidė platesnis muzikinis spektras. Šiame albume dainos varijuoja nuo ramaus skambesio, ganėtinai primenančio ambientą, iki greitų ir ritmiškų kompozicijų. Taip pat čia išryškėja estetiškas space roko stilius, kuris yra puikiai apipavidalintas grupės pavadinimo. 2006-aisiais grupė išleidžia ir vieną EP „A Moment of Stillness“ – ir albumo pavadinimą, ir patį formatą norėčiau interpretuoti kaip ramią pertrauką prieš intensyvų kūrybinį darbą, nes po šio mini leidinio grupė tiesiog pradeda dažniau leisti diskus. Nuo kitų post roko grupių GOD IS AN ASTRONAUT skiriasi gyvesniu skambesiu (išskyrus albumą „Far From Refuge“, kur susitelkta į nežemiškos atmosferos kūrimą ir kosmoso pojūtį). Keista, jog tik ketvirtasis albumas gauna „God is An Astronaut“ vardą, gal tuo metu grupė jau išsisemia pavadinimų? Tiesa, dėl savo garso ypatumų šis albumas priartėja prie „gyvo“ skambesio, nepamirštant kosminės atmosferos. Paskutinis diskas „Age of the Fifth Sun“ – visko tęsinys, per daug nesiskiriantis nuo to, kas jau pradėta.

Gyvai GOD IS AN ASTRONAUT skamba tikrai kokybiškai. Nors būčiau prie tradicinių instrumentų šalininkų, tačiau grupė pelnytai naudoja tokį solidų kiekį elektronikos. Pirmoji daina – „When Everything Dies“ – labai tinka pradžiai, šalti pianino garsai sukuria tinkamą atmosferą. Visas koncerto setlistas beveik identiškas, kaip ir kituose turo koncertuose, muzikantai tikrai nepasivargina pagroti kitokių dainų. Keliasdešimt koncertų su tuo pačiu setlistu? Na, kaip norit, visų šalių gerbėjams sudarytos lygios galimybės išgirsti mėgstamus kūrinius. Nors kai kurios dainos tokios lengvos ir melancholiškos, kad net norėtųsi jas vadinti rokiška elektronika (kad ir „Fragile“), tačiau yra ir įdomesnių, pavyzdžiui, „Echoes“, su puikia gitaros partija ir ryškia kulminacija, gyvai sugrotas gabalas skamba išvis puikiai. Be tų dainų, kurias pavadinau „rokiška elektronika“, truputį nuvylė ir „All is Violent, All is Bright“, kuri, kaip jau ir minėjau, yra vienas geriausių grupės darbų, nuskambėjusi tikrai ne taip įspūdingai, kaip tikėjausi.

Keista, tačiau jei iš tiesų klausai šios muzikos ir gaudai tai, ką ji tau turi duoti, tu nieko negali joje rasti. Viskas atrodo ganėtinai monotoniška, sukurta pagal tą pačią struktūrą, panašu. GOD IS AN ASTRONAUT muzika įgauna kitokį atspalvį, kai tu jos klausai nevertindamas, negaudydamas natų, gal net iš viso mąstydamas apie kažką kito. Šiai muzikai reikia atsipalaiduoti ir pamiršti, kur tu esi, turbūt neveltui grupė savo muziką apibūdina kaip space roką.

Visgi man nepavyko iki galo pagauti tos atmosferos, gal man trukdė fotoaparatas (beje, kiekviename koncerte vis daugėja žmonių su šiais įrenginiais, ar tai reiškia, kad mes nebemokam tiesiog pasilinksminti??), o gal aš tiesiog nesu didelė post roko ir panašios muzikos gerbėja. Šiaip ar taip, smagu matyti tiek daug žmonių, besitūsinančių pagal tokią muziką. Jei GOD IS AN ASTRONAUT vėl koncertuotų Lietuvoje, tikrai nueičiau į koncertą dar kartą, tačiau mano grojaraštyje tikrai ši muzika nesisuks. Nors grupė ir stengiasi savo įrašus priartinti prie „gyvojo“ skambesio, tačiau ausinės tokios atmosferos, deja, perteikti negali.