GOAT GUTS OVER EUROPE 2003: per Europą besiplaikstančios “ožio žarnos” nutįso iki Vilniaus

Matyt taip jau lemta, kad Lietuva yra ir liks provincija sunkiosios muzikos koncertų atžvilgiu. Be keleto išimčių (viena paskutinių – sostinėje rugsėjo mėnesį vykęs BEHEMOTH koncertas), mus aplenkia daugelis garsių grupių. Kad ir IRON MAIDEN, kurie po dabar vykstančio turo lyg ir žada nebepasirodyti uždarose patalpose. Į pastarųjų šou Lenkijoje, atrodo, ir vėl neteks nuvykti, nes Vroclave jau išparduoti bilietai. Tuomet sėdi ir galvoji, ką čia atvežus Lietuvon, kad nebūtų bankroto.

Ir štai spalio 10 d. iki Vilniaus atkeliavo šou, “juodžiausios” metalo muzikos grupių turo “Goat Guts Over Europe 2003” dalis. Turą organizavo “Ledo Takas Records” ir olandų koncertinė agentūra “Satans Millennium”, o renginį Vilniuje pristatė dar ir VPU Studentų atstovybė. Nepaisant per “Baltijos griaustinį” patirtų nuostolių, sunkiosios muzikos fiestą vėl įsileido klubas “Durys” (ex-“Pepsi Zet”). Nors durys turėjo atsiverti 18 val., o po pusvalandžio jau ir šou prasidėti, būtų buvę labai keista, jei taip ir įvyktų. Nors tuo patikėjusių atsirado – apie 18:30 prie pastato susitelkė metalistų ir keleto skinų grupelės. Tačiau į vidų leisti pradėta tik prieš 20 val., šį kartą vėluojant ryškiai.

Šis turas buvo specialiai organizuotas dėl mūsų DISSIMULATION, kad platesnei auditorijai pristatytų savo diską “Maras” ir įgytų patirties pasirodydami užsienio scenose. Deja, darbai neleido grupės nariams ilgesniam laikui išvykti iš Lietuvos. O likus kelioms dienoms iki koncerto Vilniuje, paaiškėjo, kad dėl būgnininko traumos DISSIMULATION negalės groti ir čia. Kaip sakoma, kai nesiseka, tai nesiseka.

Ką gi, jau po 20 val. sceną pagaliau nušvietė prožektoriai ir joje pasirodė ANDAJA (jais teko pakeisti anykštėnus). Po pergalės “Naujajame kraujyje” ši komanda koncertuoja gana intensyviai. Tačiau ar bilietas publikai pasirodė brangokas, ar grupės per daug ekstremalios, tik žmonių salėje buvo mažai, net labai. Apie ANDAJOS pasirodymą daug šnekėti neverta, nes daugelis žino jų dinamišką, šiek tiek melodingą ir stiprų pagan metalą, kuris skamba nuoširdžiai ir uždegančiai. Ir šį kartą grupė sugrojo užtikrintai, nors ta nelemta salės akustika trukdė padaryti gerą garsą net ir patyrusiems garsininkams. Tačiau ANDAJA vėl paliko gerą įspūdį, tai buvo turbūt “balčiausia” iš visų komandų, o josios bosistas dargi prisidėjo prie viso renginio organizavimo.

Po netrumpos pertraukos sceną okupavo suomių ekstremalai BEHEXEN. Vėliau paaiškėjo, kad tai juodžiausia ir brutaliausia iš visų ture dalyvaujančių komandų. Nors egzistuoja jau 9 metus, BEHEXEN taip ir užsiliko giliame pogrindyje, susiję su black metalu juodžiausia ir aršiausia forma, kokia tik gali būti. Tą jie pademonstravo ir lietuvių publikai, pristatydami naują diską “By The Blessing Of Satan”. Tik kažkodėl vos trimis kūriniais. Jei atvirai, tiek grupės įvaizdis, tiek muzika nė kiek nesužavėjo. Juoduoju “abitu” vilkintis, didžiuliais spygliais dygliuota ranka grūmojantis, ant kaklo pusmetrinį apverstą kryžių pasikabinęs vokalistas Torogas atrodė greičiau juokingai, negu įspūdingai. O muzikos primityvumas net stebino. Galbūt tokį įspūdį nulėmė nedidelės simpatijos black metalui apskritai, tačiau teko girdėti žymiai geresnių šio stiliaus grupių, nors ne mažiau aršių. Gal ir gerai, kad vokalas buvo mažai iškeltas – “lojantis ir žviegiantis” BEHEXEN frontmeno balsas būtų erzinęs.

Toliau – estai LOITS, jau matyti Lietuvoje. Kadangi grupės pažiūros, įsikūnijusios ir muzikoje, patriotinės, prie scenos susibūrė ir skinai. Žmonių padaugėjo, tačiau nežymiai. Sprendžiant iš akies, jų iš viso buvo maždaug 300. LOITS techniška ir ne itin brutali muzika nuteikė maloniau negu ekstremali BEHEXEN kūryba. Nors ne visus, nes scenos link nuskriejo tuščia alaus skardinė, kurios savininkui po to teko uždaryti paskui save salės duris. Rūstūs, panašia į karišką apranga vilkintys muzikantai tvirtai paskleidė kartu ir melancholišką, ir piktą bei agresyvoką muziką. Ji alsavo kovotojų dvasia, juodojo metalo skambesį įdomiai paįvairino folkloro elementai, tarsi bylojantys grupės lyrikos sąsają su baltų ir skandinavų mitologija. LOITS pasirodymas paliko labai teigiamą įspūdį. Grupė parodė, kad gerai muzikai nebūtinas nei specialus įvaizdis, nei efektai. Nors garsas nebuvo geras, užkliuvo ir neiškeltas, tarsi prislopintas, vokalas. Bet čia jau ne grupės problema.

Po kiek didesnės pertraukos veiksmą scenoje tęsė olandų juoduliai SALACIOUS GODS. Egzistuojanti tiek pat laiko kaip BEHEXEN, ši komanda yra žymiai garsesnė, jau koncertavusi su tokiais įžymiais bendražygiais kaip ANCIENT RITES, ENTHRONED, GOD DETHRONED, NECROPHOBIC ir kt. Nors SG grojamas black metalas irgi tiesmukas ir bekompromisis, jis turi melodingumo, yra įvairesnis ir įdomesnis. Ši grupė scenoje užsibuvo ilgiau nei iki tol joje buvusios, tačiau sutraukė bene daugiausia publikos. Nesuvaržyto elgesio (gal ne veltui grupės pavadinimas išvertus reiškia “gašlūs dievai”) ir greitos, gana techniškos, aštrios muzikos derinys sudomino daugelį. O asmeninė pažintis su šiais olandais, sakyčiau, buvo naudingiausias ir maloniausias viso renginio akcentas.

Kaip ir priklauso, prieš pagrindinę grupę žiūrėti į tuščią sceną teko ilgiausiai. Suomių HORNA joje pasirodė tik prieš pat 23 val. Iš karto pasimatė, kad iki savo šou vaikinai ne tik grimavosi (grimas, ypač vokalisto Shatraugo, įspūdingas, tą tikriausiai pripažintų daugelis, žinoma, jeigu iš viso nejuokina tokie elementai), bet ir linksmai leido laiką. To pasėkoje jie ne tik keikė priešiškas dievybes, bet ir sunkiai laikėsi ant kojų. Tad iš pradžių atrodė, kad sugebės sugroti tik keletą gabalų. Juolab, kad vienu metu vokalistas vos nenusivertė nuo scenos, ir toliau maukė alų. Vis dėlto išgirdome visą valandą juodojo metalo, aukšto lygio, techniško, tamsaus. Labai įdomiai nuskambėjo keleto kūrinių pradžios, kur tik ritmo sekcijos darbas greičiau panašėjo į hard core ar net punk, bet ne į black metalą. Be abejo, pamatyti HORNA gyvai buvo verta, tačiau kažkodėl geresnį įspūdį sudarė prieš tai pasirodę olandai. Gali būti, jog akivaizdžiai “padauginę” suomių muzikantai tiesiog neatskleidė visų savo galimybių. Gal tai, o gal ir vėlyvas metas, sumažino ir publikos kiekį. Taigi prieš 24 val., kai HORNA baigė, salėje vėl buvo tuštoka.

Koks bendras įspūdis iš “ožio žarnų” tampymo maratono? Renginys geras pažintine prasme. Organizatoriai padarė viską, ką galėjo, kad jis kuo geriau pavyktų. Pagarba jiems už tai. Manau, negalima labai kaltinti publikos, tikrai negausiai apsilankiusios koncerte – jis buvo skirtas daugiau ekstremalios, juodžiausios muzikos gerbėjams. Visada norisi tikėti, kad panašių renginių, kurie ir taip reti mūsų padangėje, organizatoriai nepatirs finansinių nuostolių, kas užgesina tolesnį entuziazmą. Deja, Šį kartą turbūt atsitiko būtent taip. Belieka tikėtis, kad išvengta materialinių nuostolių, nes teko matyti, kaip įsiaudrinęs veikėjas pyktį bandė išlieti ant veidrodžio. Pastarąjį tąkart išgelbėjo apsauga.

Taigi, kolegos metalistai, geriau agresiją ir brutalumą išliekite prie scenos, bet ne niokodami patalpas. Antraip ateis toks metas, kai apskritai niekas neįsileis mūsų koncertų, jau ir dabar tokių vietų trūksta. Tada sunkiosios muzikos grupių turai sostinę aplenks dar ir dėl to, kad koncertų tiesiog nebus kur organizuoti. Juk nenorime to, ar ne?