Festivalis „Hellfest“ Prancūzijoje – metalas ir baloje metalas?

Foto: autoriaus

Vasara – neabejotinai iškiliausias metas kiekvienam headbangeriui, kai grupės leidžiasi į pasaulinius turus ir vienas po kito ima byrėt grandioziniai metalo festivaliai Europoje. Problema visąlaik ta pati – kaip išsirinkti, paisant finansinių resursų. Būtent į pastarąją aplinkybę leidžiu sau šįkart dėmesio skirti mažiau, bene viską palikdamas muzikiniam skoniui. O šis, be dvejonių atmetęs visus kitus variantus, išsirinko prancūzišką „Hellfest“, vykusį birželio 22-24 dienomis prie miestuko Clissono netoli Atlanto, kažkur tarp ganyklų ir vynuogynų laukų. Šis festivalis lietuviams – egzotika, todėl bendraminčių rasti nebuvo lengva, o galų gale ir nepavyko, bet tai valios nepalaužė, tad sėdau į traukinį ir nudardėjau tolyn į vakarus.

Pirmoji diena – „pravalas“

Po dviejų dienų kelionės traukiniais pro Europos didmiesčius galų gale atsirandu kukliajame Clissone. Nors nuo traukinių stoties į festivalio teritoriją nematyti nei vienos nuorodos, pagelbėja miestelėnai – kiekvienas paklaustas gali detaliai nupasakoti kelią (matyt, po daugkartinio klausinėjimo išmoko atmintinai). Galų gale pasiekus kempingą, laiko dar yra, tad galima numigti prieš pasineriant į trijų dienų metalo chaosą (kaip vėliau paaiškės, tiesiogine prasme).

Prie įėjimo į festivalį atsirandu pačiu laiku, tačiau ten stūkso milžiniška ir nemažėjanti eilė. Po kurio laiko stovėjimo iš priekio ateina žinios, kad prieš pat pradžią užsidegė vienas iš pagrindinės scenos elektros generatorių, todėl koncertas negali prasidėti. Įėjimas užtruko apie dvi su puse valandos. Beje, visą ta laiką lijo, lijo smarkiai arba nelijo. Netvarka ir festivalio viduje: pagrindinė scena – be gyvybės ženklų, trečiojoje („Discover“) scenoje grupės kažkodėl groja persimaišiusia tvarka, o antrojoje („Gibson“) – viskas lyg ir santykinai tvarkoje, tik va grupė jokia netraukia. Kiek pasiblaškius, tai pasiklausant pagaliau atgijusioje pagrindinėje scenoje (dėl techninių problemų čia taip ir nesugrojo DEW SCENTED, BLOODSIMPLE ir LAMB OF GOD) meksikiečių CHIMAIRA, tai vienos kitos prancūzų grupės trečiojoje scenoje, rimčiau sutelkt dėmesį pavyksta tik vakare ties amerikiečiais MACHINE HEAD. Per valandinį pasirodymą be dainų (kurias jau atliko gerai) buvo ir daugoka kalbų – Robbas Flynas užsiėmė šiokiu tokiu publikos guodimu, tiek dėl negrojusių grupių, tiek dėl orų (visą dieną kaitaliojosi lietaus stadijos).

Vyksmas persikelia į antrąją sceną, kur groja norvegų black metalistai ENSLAVED, pakeitę kitus norvegus bliakerius MAYHEM (kurių būgnininkas, kaip žinia, susilaužė ranką). Muzika ausies netraukia, tad gurkšnoju alų (kuris festivalyje vienintelis vartoti tinkamas gėrimas, nes be jo pardavinėjo tik kolą, o įsinešti jokių skysčių nebuvo galima) ir laukiu dienos pažibos – SLAYER. Ir štai pasigirdus tradicinio intro „South Of Heaven“ garsams, jau traukiu prie garsistų palapinės „gaudyt“ gero garso. Ką galima pasakyti apie šią grupę: gerų dainų geras atlikimas, o ir garsu negalima skųstis (galbūt dėl to, kad labiau rūpi purve skęstančios kojos – tai tapo vienu festivalio atributų). Bet, bent jau man, trūksta SLAYER užvedimo, bendravimo su publika – įspūdis, kad grupė užlipo ant scenos tik atlikti darbo, jį baigti ir nulipti. Tačiau, nors grupė ir abejinga, atliekama visa klasika („Mandatory Suicide“, „Reign In Blood“, „Angel Of Death“) ir žiūrovai nelieka abejingi.

Liko nedaug: CANNIBAL CORPSE ir KORN. Pirmieji man pernelyg „baisūs“, o antrųjų kelias dainas jaunystės laikų vardan nusprendžiu išklausyti. Bet įpusėjus scenos ruošimo darbams, organizatoriai praneša, kad paskutiniu momentu grupė groti atsisakė. Festivalio pabaigoje organizatoriai paaiškins, kad grupė pasinaudojo sutartyje numatyta „audros“ išimtimi (pažymėsiu, kad tuo metu jau nei lijo, nei buvo stipraus vėjo) ir „bijodami dėl savo sveikatos ir savo aparatūros“ jie pasiėmė pinigus ir išvažiavo. Gan keista (šiaip jau apgailėtina) to sulaukti iš grupės, kuri nesugrojo „Hellfest“ ir praėjusiais metais (dėl vokalisto ligos) ir šiais metais „turėjo groti pagerbdama fanus, nepamačiusius jų anuomet“. Be kita ko organizatoriai paragins metalistus boikotuoti visus būsimus KORN koncertus. Na, man nuo viso to tik geriau – galima ramiai eit miegoti.

Antroji diena – vis dar ne „tai“

Kita diena žada būti geresnė: nebelyja, purvas pabarstomas šienu (ūkininkai bus nepatenkinti) ir jau pasidaro įmanoma neprasmegus nueit nuo taško A iki taško B. Kiek pasimėtęs tarp kaimynų VADER ir prancūzų grupių, daugiau dėmesio skiriu suomių folk metalistams KORPIKLAANI. Pirmąkart ilgam apsistojus ties antrąja scena, iškart išryškėja jos problemos su garsu. Koncerto metu kiekvienas iš 6 atlikėjų radęs laisvą momentą nurodinėja garsistams patylinti/pagarsinti jo instrumentą. Vienu metu koncertas net nutraukiamas ir galvon ima lįsti niūrūs prisiminimai apie KORPIKLAANI nesėkmes šiųmetėje „Metalmanijoje“, tačiau kelias minutes prie aparatūros pasisukinėjus muzikantams bei techniniam personalui koncertas pratęsiamas. Dainos linksmos, prancūzams patinka ir sceną grupė palieka patenkinta (publika dar ilgai neužmirš „Beer Beer“ priedainio).

Kita verta dėmesio grupė buvo pirmąkart po 13 metų groti susirinkę progresyvaus death atlikėjai CYNIC. Progresyvi grupė, netradicinis ir fonas – pakabinamas ekranas, kuriame viso koncerto metu rodoma įvairi filmuota medžiaga – tai bent jau mane sužavėjo. Dainos atliekamos iš vienintelio jų išleisto albumo „Focus“ ir, nors problemų su garsu yra ir čia, bendras vaizdas geras. Jaučiasi pirmąkart po tiek laiko kartu grojančios grupės emocionalumas ir sukuriama šilta atmosfera. Tiesa, sugrojamas ir vienas naujas kūrinys, šįkart jau be deathiško vokalo, grynai techniškas progresyvus metalas (reikia tikėtis, naujo albumo?). Jau daugiau nei pusė dienos pasirodymų praėję, tad galima eiti kiek pagulėti palapinėje. Pakeliui dar sustoju ties pagrindinėje scenoje grojančiais PAIN OF SALVATION, tačiau ne dėl muzikos (kuri man pernelyg pop), o dėl noro stebėti masinį pasimėtymą purvu (kažkas visgi sugebėjo iš jo išgauti teigiamų emocijų).

Grįžęs festivalin „užtaikau“ ant suomių superžvaigždžių CHILDREN OF BODOM, kurių muzikos paklausyti gal ir būtų verta, bet mane nuo to atgraso ilgos vokalisto kalbos (daugiausia tuščios), tad traukiu kitur lūkuriuoti MOONSPELL. Grupė groja daug gabalų iš savo naujojo albumo „Memorial“ ir turiu pasakyti, kad tai – vienas tų nedažnų atvejų, kai tas neįgrista, nes pastarąjį jų darbą vertinu kaip stiprų. Taip pat tai vienas nedažnų pasirodymų antrojoje scenoje, kai mano ausiai viskas buvo gerai su garsu. Todėl net apmaudu, kad portugalai groja gan trumpai (neviršija, o gal net nesugroja viso savo 40 minučių limito).

Iš tolo gan abejingai kurį laiką žiūriu vėl susibūrusius norvegus IMMORTAL, tada šiek tiek dėmesio skiriu švedam THERION, kuriems šis koncertas buvo ypatingas (kas šiaip jau pasakytina apie neretą šio festivalio grupę) – po jo jie atsisveikino su vienu savo vokalistų Matsu Levénu.

Visa tai man – pašalinės grupės, nes laukiu vakaro headlinerių TYPE O NEGATIVE. Fone pakabinami „minusai“, nuodugniai patikrinama, ar tikrai viskas gerai su žaliuoju apšvietimu (taip pamėgtu „taipų“) ir netrukus grupė išnyra. Ką gi, nuo pat pradžių girdisi problemos su garsu. Dainų metu po sceną bėgioja techninis personalas, radę progą muzikantai beviltiškai mosuoja rankom, kad sureguliuotų jų instrumentų skambesį. Gal dėl garso problemų, gal dėl pačių dainų (norėjosi lėtesnių), sunku pagauti „draivą“, kurį šiaip jau turėtų kelti TYPE O NEGATIVE. Rimčiau tiek aš, tiek publika į grupę įsitraukia tik antroje koncerto pusėje, grojant „Love You To Death“, „Christian Women“ ir susitvarkius garsui. Peteris Ratajczykas pasišvaisto šūsnim mineralinio buteliukų, švystelėjo ir koncerto metu gurkšnotą vyną ir grupė pasišalina. Nesusipratusiai publikai reikalaujant taip ir neatliktos „Black No. 1“, grupė grįžta atlikti šios bene iki 10 minučių ištemptos savo klasikos, ja baigdama savo (kaip priviligijuotųjų) pusantros valandos šou.

Trečioji diena – atpirkimas

Antroji diena daugeliu atžvilgių geresnė už pirmąją. Ir visgi dar ne tokia, kokia galėtų būti. Paskutinė diena turėjo viską atpirkti (ypač thrasho fanui).

Išsimiegojęs po ilgų praėjusios nakties pasirodymų, į festą ateiti pasistengiu ATHEIST pasirodymui, kurį praleisti būtų tikrai apmaudu, nes tai – paskutinis grupės (atkūrusios savo veiklą 2006 metais) pasirodymas Europoje prieš išsiskirstant. Geras garsas (!), techniškas gitarų darbas, po sceną besidarkantis (šiaip jau reperį primenantis) vokalistas, geri kūriniai ir ilgai trukęs atsisveikinimas su Europos fanais. Pasibaigus pasirodymui abejingai praeinu pro antrojoje scenoje grojančius piktuosius BEHEMOTH paskutinį kartą užmesti akį į trečiąją sceną. Įeinu į palapinę, o ji skendi tamsoje. Ne, tai ne grupės pristatymas, tai eilinis festivalio kuriozas – dingusi elektra. Nors srovė netrukus atstatoma, bet matau, kad vėl groja ne ta grupė, kuri turėtų, tad neiškentęs atsisveikinu su šia scena ir einu lūkuriuoti vokiečių KREATOR. Prieš pat prasidedant jų pasirodymui, lyg nebūtų gana įprastos dūmų uždangos, prabėgęs darbuotojas palieka kelias „bombikes“ – skardines, iš kurių tuoj pasklinda tirštų žalios spalvos ir šiaip jau labai nemalonaus sprogusių petardų kvapo dūmų debesis (organizatoriai nusprendė susidoroti su žiūrovais?). Kaip bebūtų, ant scenos išeina ne kas kitas, o Europos thrasho legendos, nešini savo klasika „Pleasure To Kill“, „Extreme Agression“, „People Of The Lie“. Kiekvienos agresyvesnės dainos proga Mille vis kursto publiką daryti moshpitą, tačiau, kiek siekia mano akis, tas jam nelabai pavyksta – visgi dar tik dienos vidurys (tai nedaug dar ir išgerta). Į koncerto pabaigą vėl paleidžiami žalieji dūmai, nuo kurių šįkart apsvaigsta galva (o gal tai nuo šalia stovėjusio visąlaik „Marlboro“ rūkiusio idioto), tad einu pailsėti ir pasiruošti tam, kas buvo viena pagrindinių priežasčių išsirinkti būtent šį festivalį.

Šįkart prie scenos ateinu iš anksto, kad užsiimčiau paradines pozicijas. Užkulisiuose sušmėžuoja raudona galva ir ilgai nelaukę skambant „Sleepwalker“ ant scenos išbėga keturi vyrukai. Taip, tai MEGADETH (na, tiksliau Dave Mustaine ir kiti). Grupė pristato naująjį savo „United Abonimatios“ albumą, kurį publika priima teigiamai (gal suprastų visus angliškus tekstus, reaguotų santūriau), ir, žinoma, klasikinius kūrinius. Daugelio laimei ypač daug grojama iš thrash metalo kulminacijos – „Rust In Peace“ albumo – „Take No Prisoners“, „Tornado Of Souls“, „Hangar 18“. Ypač įstabu stebėti pastarosios dainos, tikro gitaros technikos perlo, atlikimą, kur pasikeisdami Dave Mustaine ir Glenas Doveris groja beveik nenutrūkstamą bene 3 minučių solo. Grojamos ir kitų albumų pažibos – „Wake Up Dead“, „She Wolf“, „Symphony Of Destruction“, „Peace Sells“. Žinoma, negalima prancūzams nesugroti „A Tout Le Monde“, kurios prancūzišką priedainį ošia bene visas festivalis (prancūzų mėgstamiausia metalo daina?). Grupė pasišalina, bet, jau man susimąsčius, kaip čia jie nesugrojo „Holy Wars“, grįžta Dave: „Ladies and gentlemen, this is gonna be our last song. But don‘t worry – it‘s a good one. Holy Wars.“

Festivalį tęsia geros grupės, bet po MEGADETH jau sunku susikaupti. Antrojoje scenoje groja BLIND GUARDIAN, kurių pažiūrėti susirinko nemažai žmonių ir, nepaisant garso bėdų, grupės „pasakėčios“ pakeri visus. Tuo tarpu pagrindinėje scenoje pradeda groti amerikiečių progresyvūs metalistai DREAM THEATER. Vienas nedažnų atvejų, kai publikai vienodai šiltai priima tiek seną, tiek naują grupės kūrybą. Kaip žinia, grupės kūryba daugiausia pasižymi savo instrumentaliąja puse, kiekvienas muzikantas gauna atlikti po solo. Keisčiausiai viso to kontekste atrodo grupės vokalistas Kevinas Jamesas LaBrie, kuris atlieka savo 1-2 minutes dainavimo, o likusią dainos dalį eina į užkulisius (todėl kartais susidaro įspūdis, kad prie mikrofono iš niekur atbėgęs žmogutis yra įsijautęs techninio personalo darbuotojas). Peršasi mintis: ar reikalingas grupei, kurios kūryba pastatyta ant atskirų instrumentų profesionalumo, vokalistas? To sužinoti (bent kol kas) neteks, tad lieka pasitenkinti grupės pasirodymu, kuris tikrai paliko stiprų įspūdį.

Prasideda paskutinė antrosios scenos valanda, kur groja NEUROSIS. Kaip ir CYNIC, grupė pasirenka video foną, tik šįkart ant nemažos kino teatro salės dydžio ekrano. Žemi ilgi lėti gabalai, labai vykusiai su muzika suderintas video, lietus, prasidėjęs dar per DREAM THEATER (ir pirmą kartą malonumą teikiantis), – visa tai, bent jau mane, įveda į transą. Gal būtent siekdama nesudrumsti to transo atmosferos grupė per visą pasirodymą publikai taip ir neištaria nei „sveiki“, nei „ačiū“, nei „viso gero“, o tik groja atrodytų nenutrūkstamą muziką. Šios grupės klausiau pirmą kartą, bet šis pasirodymas tikrai vienas įsimintiniausių iš viso festivalio.

Na, liko paskutiniai festivalio dalyviai EMPEROR, bet jiems nėra nei jėgų, nei noro.

Vykęs ar nelabai?

Savo pasirodymo metu THERION festivalį pavadino blogiausiai suorganizuotu per visą savo dvidešimtmetę grojimo patirtį. Nors, aišku, kurlink grupė lenkia, manau, jie tikrai perlenkė. Buvo problemų su garsu, elektra, pirmoji diena apskritai nelabai vykusi, tačiau nenuvertinčiau taip organizatorių darbo. Grupės savo pasirodymus pradėdavo vėluodamos daugiausiai 10 minučių (bent jau pirmojoje ir antrojoje scenoje), įėjimas į festivalį (neskaitant jau minėtos pirmosios dienos) irgi ilgai neužtrukdavo. Nors bendras įspūdis galėjo susidaryti neigiamas, tačiau tikrai to nesiekiau. Iš festivalio parsivežiau tikrai apsčiai teigiamų emocijų, o jei be lietpalčio dar būčiau turėjęs ir guminius batus, gal tai ir daugiau būtų atsispindėję. Jei festivalio setlistas kitąmet palaikys tokį pat lygį, kaip ir šįmet, o ir užmiršiu bent pusę šiųmečių nesklandumų (kurių nemaža dalis buvo tiesiog nelaimingi atsitikimai), kitais metais „Hellfest“ bus tikrai realiai svarstytina galimybė.