„Ferrum Rust 2007“ – o buvo taip...

Foto: Crazyte. Daugiau foto: čia >>

Adis: Paskutinė vasaros diena. Nekaršta. Vieni vaikučiai ruošiasi į mokyklą. Kiti vaikučiai ruošiasi į metalo koncertą. Treti vaikučiai pildosi alkoholio atsargas, kad išgyventų kraupųjį „sausąjį“ šeštadienį. Visų vaikučių istorijos įdomios, bet šįkart kalbėsime būtent apie tuos antruosius, jei ką. Žvangančius grandinėmis, šiugždančius odinėmis striukėmis, dvelkiančius alumi ir retkarčiais sustūgstančius „roting kraaaaaaist!!!!“, „krisiūūūūūūūūūn!!!“, ar tiesiog „seitan!!!!!“

odium: Vieni rėkavo, kiti sau ramiausiai pėdino jau seniai išmintu taku. Nors „Ferrum Rust“ festivalis jau antrasis, bet visus metus mane kankino klausimas: ar yra koks nors ryšys tarp šio koncerto ir vieno iš TYPE O‘ NEGATIVE albumų pavadinimo? Kadangi pastarąją kompaniją mėgstu, galus suvedu taip, kaip noriu. Ir pagautas nostalgijos ir rudeniškos melancholijos, neriu pro gerai pažįstamas duris.

Adis: Lygiai 7 valanda vakaro, salėje – lygiai dešimt žmonių (įskaičiuojant mane patį), iš kurių keturi – garsistai, pasislėpę už savo pultų salės gale. Ant scenos stovi rūpestingai stovuose sustatytos gitaros, pajungti klavišiniai, mikrofonais nusagstyta mušamųjų baterija. Akivaizdžiai galima pradėti groti, bet… negi varysi grupę, „šita, salė šiaip jau tuščia, bet jūs pradėkit, publika gal prisirinks“. Tad 15 minučių vėlavimas – šįkart nieko kito, o tik pačios publikos kaltė, kuri neskubėdama tvarko alutį Raudonojo Malūno prieigose.

CRIONICS matau antrą kartą, po ketverių metų pertraukos. Pirmasis kartas buvo 2003-jų „Metalmanijoje“, ir tuomet CRIONICS man įsitvirtino kaip labiausiai užsirekomendavusi mažosios scenos grupė. Keista, bet prisiminimuose jie man užsilikę visiškai kitokie – labiau „melodingai bliakovi“, nei „bliakovai defovi“. Ir nors realiai tikėjausi kiek kitokio skambesio, lenkai „Mulen Ružo“ scenoje klausosi ir žiūrisi neblogai. Negalima pasakyti, kad CRIONICS pasižymi kažkokiu išskirtiniu skambesiu, bet esminių trūkumų nėra. Taip, kažkur girdėta. Taip, truputį nuobodoka. Bet bent jau ne per daug pozos ir nėra klaidų. Grupės išvaizda – a la neperšaunamų liemenių ir vokalisto dredų derinys – lyg ir linksta į industrial kryptį, bet su muzika tai savotiškai dera.

odium: Man gi pastarieji iš paskutiniojo disko „Neuthrone“ įstrigo būtent kaip ta „bliakovai defova“ grupė. Ir ne bet kokia, o stipriai sukanti kraštiečių BEHEMOTH pusėn. Esu siaurų pažiūrų ir dredai su metalu man nesiderina, bet šitos lenkiškos kiaulės paliko nuoširdžios komandos įspūdį. Vokalui trūko stiprumo, o muzikai – masiškumo, bet būnant pirma vakaro grupe, ne visada pavyksta pasiekti tai, ko nori. Norėjosi tikėti, kad grupė parodo ne visą savo potencialą, bet tuo metu galvoje sukosi vienintelė mintis, jog CRIONICS vis tik maloniau klausytis per ausines.

Adis: Užlipus ant scenos antrajai grupei, net netyčia ir nežinant grupės kilmės šalies jau po pirmos minutės galima nesunkiai ją atspėti. Drąsus, beveik šoumeniškas elgesys scenoje, rifuotės, „shitheads“, „motherfuckers“ ir kiti epitetai, bendraujant su publika – visa tai šaukte šaukia apie šalį su juostuotai žvaigždėta vėliava. Matosi, kad muzikantai – veteranai. Jokio jaudinimosi slėpimo po poza, visiškai laisvas elgesys, energinga muzika, bet… išgirdęs pirmus tris gabalus, praktiškai esi išgirdęs visą repertuarą. Gabalai panašūs lyg du alaus gurkšniai. Ir nepaisant visos tos energijos ir draivo, darosi paprasčiausiai nuobodu. Bet… kaip kažkas pastebėjo, galbūt, norint nuoširdžiai pakaifuoti nuo INCANTATION, reikia pakeisti vertinimo sistemą. Juk šie veikėjai – tos senosios, praeito amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžios death metalo mokyklos atstovai. Nepakitę, nesumodernėję šiais laikais. Tad, ko gero, norint juos suprasti ir įvertinti, reikia persijungti į tų laikų „bangą“.

odium: Matyt, savo antenas ir bangas buvau nustatęs kaip tik ten, kur ir reikia. Ne paslaptis – INCANTATION tą vakarą paliko didžiausią įspūdį. Tokio stiprumo ir masės seniai negirdėjau. Veltui stovėjau gale ir pasistiebęs scenoje bandžiau surasti antrą gitaristą. Jo paprasčiausiai nebuvo! O groja lyg už du. Kaip vėliau aptarėm su kolegomis, šitas seno kirpimo death metalas tą vakarą turėjo penkis pranašumas prieš kitus – lėtas, su viena gitara ir satanistinis (du likusius kažkur prarijau). Nors vietomis muzika nuobodžiai priminė SIX FEET UNDER, bet visa atmosfera ir vokalas neleido abejoti, kam priklauso vakaro laurai.

Adis: Ateina laikas grupei, kuri ir nulėmė mano apsilankymą „geležies rūdyse“. Itin geri prisiminimai iš pirmojo jų vizito ir nemaža abejonė, ar graikai sugebės perspjauti save, pavaryti dar geriau? Atsakymas: taip. ROTTING CHRIST, grojantys jau dvidešimtus metus, vis dar sugeba įtikti net ir tokiems išrankiems klausytojams, kaip aš pats :). Ir ne tik įtikti, bet ir palikti nuneštą stogą.

Energija tiesiog žiežirbuoja ore. Uraganiškos gitaros, piktas nuoširdžiai įsijautusio Sakio balsas, susikaupęs už būgnų pasislėpusio Themio žvilgsnis. Norisi būti vienu metu visur – ir pirmose eilėse, ir scenos pakraščiuose, ir salės viduryje. Gal čia tik suveikusi fantazija, bet žvelgiant iš nugaros, susidaro įspūdis, kad pirmąsias eiles apėmęs kažkoks unikalus vieningumo jausmas – plaukų švytuoklės, oro kapojimas „ragus“ rodančiomis rankomis retkarčiais vyksta lyg sulėtintame filme, puikiai priderintame prie muzikos. O kai pasigirsta pirmi „The Sign Of Prime Creation“ garsai, prasiveria pats pragaras, kurio dirigentu tampa išsišiepęs Sakis…

odium: Kaip sakome, nori būti ypatingu – išsiskirk iš minios. Tą ir padariau. Šis graikų kolektyvas man niekad nekėlė didelės simpatijos. Na, nebent po „Sanctus Diavolos“ išleidimo. Tuo tarpu naujasis grupės diskas „Theogonia“ gan smarkiai nuvylė. Ta proga į salę nosį įkišu tik kelioms minutės, bet net ir per jas akivaizdžiai suprantu kelis dalykus – ROTTING CHRIST muzika profesionali, užvedanti ir ypač nuoširdi. O apie muzikantų paprastumą turbūt jau ir legendos sklinda…

Adis: KRISIUN. Antrasis šioks toks nusivylimas. Ne, tai ne grupės kaltė, akivaizdu, kad vaikinai triukšmavo sąžiningai ir nuoširdžiai, bet… įrašuose visgi tai skamba kažkaip… įspūdingiau. Negalima sakyti, jog čia tas atvejis, kai tikiesi per daug – tikėtasi būtent to, kas (ir kaip) skamba diskuose. Žinoma, gal kaltas ir nuovargis – būtų nenuostabu. Beje, per pertrauką pasigautas gitaristas Moyses kalba kaip tikras metalheadas – ir su trupučiu pozos, ir su humoru. „Kaip nusprendei prisijungti prie KRISIUN?“ „Žinai, norėjau būti kietas“, – atkiša „raguotą“ kumštį Moyses, – „ir groti piktai! Metal!!!“ – tai patvirtindamas iškiša liežuvį.

Nepaisant viso šito „nepasitenkinimo“, KRISIUN pasirodymas prabėga stebėtinai greitai. Ir muzikantai, ir publika žliaugia prakaitu, pirmųjų eilių headbangeriai ir brazilai akivaizdžiai nusikalę, bet laimingi.

odium: Vieną kartą jau apgavę lietuvius, šį sykį brazilai turėjo „pavaryt“ už du. Deja, kad ir kaip stengėsi, geriausiu atveju atpirko tik 1,5 savo kaltės. Bet kokiu atveju KRISIUN man tapo savotišku atradimu – skirtingai nei pirmieji groję lenkai, Pietų Amerikos atstovai scenoje susiklausė kur kas geriau, nei albumuose. Kas dėl to kaltas? Gal karštas pietiečių temperamentas? O gal noras įrodyti, kas čia vakaro headlineriai? Kad ir kokios to priežastys buvo, dauguma liko patenkinti.

Adis: Po visko, pagarbiai pasitrynę keliasdešimt minučių šalia muzikantų kambarėlio, sulaukiame Sakio. Čiumpame už kupros ir tempiamės jį į lauką. Susiradę nuošalesnę vietelę, išsitraukiame savo… diktofonus ir kelias minutes pasisvaidome klausimais-atsakymais. Visą interviu galima buvo išgirsti „Audronašoje“, bet pabaigti norėčiau paskutiniu klausimu, „pa prikolu“ mesteltu Sakiui: „Saki, jūs esate iš pietų, grojate pietietišką black metalą. Ar įsivaizduojate, koks būtų jūsų skambesys, jei būtumėte šiauriečiais?“ Sakis, puikiai žinantis, kur jis yra ir kaip įtikti publikai, išsišiepęs atrėžia: „Mes skambėtume žymiai kiečiau!“

odium: Jie išskrido, bet žadėjo sugrįžti… Šių metų „Ferrum Rust“ buvo kaip niekad jaukus koncertas. Gal dėl to, kad prisirinko nemažai senos kartos metalgalvių, viso renginio metu tvyrojo jauki ir nostalgiška atmosfera. Priminė senus gerus „Kablio“ laikus… Kad dažniau taip…