„Ferrum Frost 2007“ su NAPALM DEATH – grindo grandai Lietuvoje

Foto: Crazyte. Daugiau foto čia>>

Lord Sauron: Panašu, kad su „Ferrum Frostu“ mūsų krašte prasidėjo ir tikrieji šalčiai – nuo sausio dvidešimt trečiosios bent jau vizualiai prasidėjo žiema, arba Ferrumo komanda davė kyšį sinoptikams, kad šie organizuotų gerus orus žymiųjų britų atvykimo į Marijos žemę proga. Nepaisant nepatogios datos, į „Mulen Ružą“ susigrūdo ne taip jau ir mažai tautiečių – jau iš tolo matau minią žmonių juodomis odinėmis pižamomis, kuri, nepaisydama oro išdaigų, dažo sniegą geltonai. Viduje niekas nepasikeitė, išskyrus porą malonių (man) smulkmenų – neleidžiama rūkyti ir… pasikeitęs alus.

Adis: O alus – tikrai maloni staigmena. Tikrai skanus (ko jau seniai nebuvo „Raudonajame malūne“), pigus, tiesa, su viena paslaptimi. Daug kam kyla įtarimai, kad iš pradžių pardavinėtas lyg ir normaliose, pusės litro geriamosiose talpose, vėliau, publikai užsimiršus, pradėtas pilstyti lyg ir į 0,4 litro plastikinius bokalus. Na bet kuriuo atveju, faktas, deja, nebepatikrinamas, tad… pereiname prie koncertinės dalies. (Ferrum pastaba: alus nuo pat pradžių ir visą koncertą pilstytas į 0,4 l bokalus, kadangi tai – standartiniai „Gubernijos“ bokalai. Dėl to ir alaus kaina buvo kiek mažesnė.)

Lord Sauron: Nedėkingo darbo pradėti koncertą ėmėsi Panevėžio – Vilniaus trejetukas D.A.R. Kuo toliau, tuo labiau jie man patinka – stebiu meistriškumo augimą kiekvieną kartą, kai tenka juos išgirsti. Žmonių salėje dar nedaug – kas įprastai vėluoja, kas dar vaišinasi prie baro. Į vokalisto pastabą, kad visi klausytojai įtartinai ramūs, replikavau, kad dar nepakankamai išgėrė.

Adis: Paskutinį kartą D.A.Rus gyvai buvau matęs jau seniai – gal praeitų metų vasarą, o gal net ir dar anksčiau. Tai gal net ir gerai, nes nesunku pastebėti ir įvertinti vaikinų lygio kilimą. O pokyčiai tikrai žymūs. Preciziška technika, iš pradžių buvusi idėja ir tikslu, dabar jau tapo ir realybe. Taip, vis dar galima pajusti, kad grupės repeticijos priklauso nuo jos narių gyvenamosios vietos dispersijos – naujajam gabalui, sukurtam jau su Mangiu, išties dar trūksta susigulėjimo ir savaiminio nusišlifavimo, bet pokyčiai akivaizdūs.

Lord Sauron: Antrieji pirtį užkuria mano „zemliokai“ SAPLES. Repertuaras puikiai visiems žinomas, o tai labai padeda įsijausti į veiksmą – prie scenos užsiveda pogas, keli entuziastingai nusiteikę metalistai sėkmingai išvengia apsaugos pinklių ir nusidrebia ant vikriai pakištų tautiečių rankų. Pasirodymas buvo „kaip visada“ – daug draivo ir energijos, Vyšnia meistriškai valdo publiką.

Adis: Tiesą sakant, žinantiems, kas tai yra, ir nors kartą mačiusiems SAPLES gyvai, nelabai ką ir yra pridurti. Nebent paminėti jau ne kartą kartotą lakonišką bet puikiai apibūdinančią frazę: “kaip visada, puikiai”. O nežinantiems? Na… jei tokių dar yra – įsivaizduokit velniškai nuoširdžius, natūralius, nepasikėlusius paties įvairiausio amžiaus uteniečius, lygiai taip smagiai grojančius brutal deathą, kaip ir smagiai plempiančius alų.

Lord Sauron: O štai ir pirmieji atvykėliai – suomiai DEATHBOUND. Grupės kūriniai ir atlikimas energingi, bet aš tiesiog nemėgstu to ultrašiuolaikiško europinės mokyklos skambesio – kaip buvau, taip ir likau Floridos stiliaus fanas. Visgi gavau progą gerai pasidūkti ir už tai karštiems suomių vaikinams ačiū.

Adis: Man, tiesą sakant, tai pati buvo nuobodžiausia vakaro grupė. Na, absoliučiai nieko išskirtinio. Taip – techniška, taip – pakankamai brutalu, bet… be grupės pavadinimo, daugiau negalėčiau pasakyti nieko, kuo ši kompanija išsiskiria iš kelių dešimčių formacijų, stovinčių ant brutal death’o ir grindcore briaunos.
Nors galbūt to ir reikia, turint galvoje, kas prasidės netrukus… Nes iškart po suomių…

Lord Sauron: …prasideda ne tiek jau ilgai trunkanti pertrauka ir ant scenos atidirbti savo dalies iš mūsų sumokėtų šešiasdešimties litų užsiropščia šio vakaro žvaigždės – NAPALM DEATH. Prašome gerbti ir mylėti. Iš karto į akis krenta vokalisto elgesys scenoje – vyrukas kratosi tokiu ritmu ir tokia amplitude, kad susidaro įspūdis, jog jis užlipo basa koja ant pliko laido ir dabar jį krato elektra. Nors ši britų komanda išgarsėjo dar tada, kai aš buvau visiškas piemuo, niekada nebuvau didelis NAPALM DEATH fanas ir, matyt, niekada juo netapsiu. Muzika ir pats atlikimas paliko neblogą įspūdį, negaliu skųstis ir garsu – visgi kažkas susiprotėjo padėti kolonėles ant žemės, o tai turėjo teigiamos įtakos garso kokybei. Turiu pretenzijų apsauginiams, pernelyg uoliai medžiojusiems „scenos nardytojus“. Per DEATHBOUND pasirodymą rūstus apsauginis visiems zulino akis vos ne dažniau, nei grupės vokalistas, o NAPALM DEATH pasirodymo metu beskubėdamas taip užkabino Marką Grynvėjų, kad tas vos išsilaikė ant kojų.

Adis: Iš tiesų, būtų neblogas ekscesas – koncerto metu apsauginis traumuoja ar išvis nuo scenos numeta grupės vokalistą. Čia galbūt net perspjautų „Geležinio kablio“ padegimą ;). O grįžtant prie pasirodymo, iš tiesų labai įdomu viską stebėti “iš šalies” – ir besivartančią minią, ir pačių muzikantų elgseną – žinoma, pradedant labiausiai akį traukiančiu psycho-parkinson-isteriškąjį Barnio strakaliojimu.

Įdomu, kaip patys muzikantai savo elgesiu, mimika, gestais traktuoja savo (anti-)muziką. Apie vokalistą viskas jau pasakyta, tuo tarpu būgnininkas Danny Herrera – kaip reta ramus, balansuojantis tarp susikaupimo ir atsipalaidavimo ribos. Įdomus vaizdas, kaip tokiai muzikai, sakyčiau. Gitaristas Mitchas Harris, retkarčiais pristojantis ir prie antrojo mikrofono – irgi atsipūtęs, bet palaiko energingųjų frontą, kai tuo tarpu bosistas Shane Embury puikiai išnaudoja savo kompleksiją, atitikdamas kuo tradiciškiausią lokiško brutalūzo įvaizdį. Bendras vaizdas – pakankamai užvedantis, bet ne pozeriškas ar isteriškas.

Tuo tarpu salėje, o ypač pirmosiose eilėse, verda kuo tikriausia pekla. Seni ir patyrę liudininkai teigia, kad Lietuvoje tokio mošingo jau seniai, o gal ir išvis nebūta. Vaizdelis, matomas iš užkulisių irgi pakankamai gyvas. Ypač smagiai grikši sukąsti apsaugininkų dantys ;).
Tiesa, įdomus reginys per “napalmų” pasirodymą baro salėje – čia per tas kelias išbūtas minutes gyvi matyti vos du žmonės: šių eilučių autorius ir viena leisgyvė padavėja…

Lord Sauron: Šiaip renginį užskaitau kaip pasisekusį (nebent organizatoriai, išgaudę tarakonus savo piniginėse, pareikštų kitaip), pamatytos dar vienos žvaigždės ir visa tai buvo verta tų pagirių, kuriomis kankinuosi šiandien, nes, kaip pasakė vienas išmintingas žmogus: „jei tau šiandien bloga, reiškia, kad vakar buvo gera.“

Adis: Taip, tikrai gera… Koncertas, drąsiai rašytinas į Lietuvos pogrindžio istoriją – šalia tokių įvykių, kaip SEPULTUROS, MOTÖRHEAD, CANNIBAL CORPSE, JUDAS PRIEST, NILE, SODOM ir ROTTING CHRIST koncertai. Duok velnie daugiau tokių…