EVILE: „Dirbame tik su ta muzika, kuri skamba gerai“

Foto: Shatune

EVILE man – neabejotina naujosios thrash metalo bangos lyderė, kuri, mano galva, labiausiai prikišo nagus, iš JAV „nukosint“ thrash metalo citadelės iškabą ir perduodant ją Europai. Smagu buvo stebėti, kaip šis jaunas Hadersfildo kolektyvas auga, su kiekvienu albumu tapdamas vis solidesne thrash metalo grupe. Anykščiuose vykstantis festivalis „Velnio akmuo“ suteikė progą lietuviams išvysti EVILE scenoje, tačiau dar prieš tai radijo stoties „Start FM“ sunkiosios muzikos laida „Audronaša“ pakalbino visus keturis EVILE muzikantus: vokalistą ir gitaristą Mattą Drake‘ą, gitaristą Olį Drake‘ą, būgnininką Beną Carterį ir boso gitaristą Joelį Grahamą.

Sveiki, EVILE! Man asmeniškai labai džiugu jus matyti Lietuvoje! 2008-aisiais, kai jus išvydau Lenkijoje vykusiame festivalyje „Metalmania“, apšildančius MEGADETH, buvau priblokštas. Aš net dėl jūsų praleidau ARTILLERY atsikūrimo šou. Nuo tada jūs augote lyg pririję steroidų. Kaip jūs vertinate tą kelią, nueitą nuo 2008-ųjų?

BC: 2008-aisiais pakeliavome ir su MEGADETH, ir su EXODUS. Mums tai buvo puikus šansas, nes tuo metu buvome menkai žinoma grupė. Groti su grupėmis, kuriais mes žavėjomės dar būdami vaikai, mums buvo didelė garbė. Jie mus išmokė, ko nereikia ir ką reikia daryti užkulisiuose, kaip elgtis esant ant scenos priešais didelę auditoriją.

Savo vardą užsitarnavote sunkiu darbu – vis tik grupė jau gyvuoja nemažai metų. Kuo labiausiai nusivylėte muzikos industrijoje, kai tapote vienais iš tų, kurie puikuojasi plakatuose ant sienos?

JG: Sunku susitaikyti su tuo, kai negali kažko padaryti taip, kaip nori vien dėl to, kad trūksta pinigų. Mes norėtume visur dalyvauti, kur mus kviečia – tai būtų fantastika! Vis dėlto, kartais negalime atvykti į festivalius, nes organizatoriai neturi galimybių mums apmokėti lėktuvo bilietus – tokiu atveju mes prarastume savo pinigus. Kai matai, kad žmonės mėgaujasi mūsų pasirodymu, visas sunkus triūsas atsiperka. Dar niekada nesame buvę Lietuvoje, todėl nežinome, ko tikėtis, tačiau tuo pačiu tai yra ir labai smagu.

Ar galima sakyti, kad egzistuoja D. Britanijos thrash metal bendruomenė? Įtariu, kad tokie pavadinimai kaip SAVAGE MESSIAH, MUTANT, GAMA BOMB ir pan. jums tikrai pažįstami…

BC: Aišku, kad esame groję su visais šiais vyriokais. D. Britanija yra tokia nedidelė šalis muzikos prasme. Tokia muzika, kokią mes atliekame, yra pasmerkta būti undergrounde, todėl yra tik keletas vietų, kur mus įsileidžia groti. Taigi visada susitinkame tuos pačius žmones, grojančius tokią muziką. Kaip ir sakei: GAMA BOMB, MUTANT visada bus tose pačiose vietose, nes thrasho grupių nėra tiek daug.

MD: Mes, MUTANT, PANTHEON esame nuo pat pradžių, kai prasidėjo naujoji thrash metalo banga, bet nemažai žmonių jau nustojo groti ir vis daugiau grupių baigia savo veiklą. Tada buvo labai daug naujų kolektyvų, koncertų būdavo kone ištisą savaitę, bet dabar padėtis keičiasi…

BC: Manau, kad tai siejasi su praeitu tavo klausimu. Nemažai grupių, kurias klausyti būdavo tikras malonumas, jau išnyko. Gali būti, kad dėl to, jog pritrūko pinigų.

Turbūt taip nutinka dėl tų pačių priežasčių: šeima, pinigai, darbas…

MD: Tai neabejotinai turi įtakos visiems.

JG: Kai klausei apie bendruomenę, galiu pasakyti tik tiek, kad kai mes turuojame, apsistojame vieni kitų namuose. Kai grojome Airijoje, GAMA BOMB mus priėmė pas save namuose vietoje to, kad apnakvindintų mus viešbutyje. MUTANT mus priėmė, kai grojome Londone. Kai į D Britaniją koncertuoti iš JAV atvyko WARBRINGER, jie apsistojo mano namuose. Mes – thrashystai – visada rasime pas ką apsigyventi, nes mes išsimėtę po visą šalį.

Tai tikrai smagu girdėti, nes šiandieniame metalo pasaulyje visi keliauja skirtingais keliais. Smagu.

JG: Mes esame geri žmonės (šypsosi).

Pakalbėkime apie EVILE muziką. „Enter The Grave“ buvo slejeriškas antpuolis, „Infected Nations“ albume jūs kiek sulėtėjote, o „Five Serpent‘s Teeth“ buvo anų dviejų diskų kombinacija. Tuo tarpu su „Skull“, atrodo, tęsiate „Five Serpent‘s Teeth“ tradiciją. Ar galima sakyti, kad EVILE jau surado savąjį stilių, o gal tai jūsų prodiuserio Russo Russello darbas?

BC: Manau, kad mes visada norėjome išbandyti naujoves. Jei nori būti įdomus muzikos pasaulyje, turi nuolatos judėti pirmyn kartu su laikmečiu. 2007-aisiais, kai išleidome „Enter The Grave“, tas thrashas, kuris labai agresyvus ir kuriame dainuojama apie karą, buvo labai populiarus, todėl ir mūsų albumas suėjo. Aišku, tos dainos buvo sukurtos daug metų prieš pasirašant leidybos sutartį ir pradedant darbą studijoje. Kai atėjo laikas įrašinėti „Infected Nations“, supratome, kad mums reikia kurti dainas albumui, o ne galvoti kaip tai skambės gyvai ir kad mums tiesiog linksma dainuoti apie zombius, thrash metalą, alų ir panašų mėšlą. Taigi, kai pradėjome kurti dainas albumui, nusprendėme save išbandyti. „Infected Nations“ buvo eksperimentas su pačiais savimi, kuriuo pasibandėme, kiek toli galime pažengti, kurdami dainas. „Infected Nations“ buvo labai drąsus ir daug atskleidęs darbas. Jame, kaip ir „Five Serpent‘s Teeth“ bei „Skull“, yra daug priedainių, rifų, kuriuos žmonės įsimena, daug galingų partijų. Gali groti rifus milijono mylių per valandą greičiu, bet, manau, žmonės nuo tokių dalykų labai greitai pavargsta.

Galų gale, pagal tokią muziką labai sunku kratyti galvą :)

BC: O taip (juokiasi). Naujajame albume „Skull“ galima rasti visko, ką esame padarę nuo pat pradžių.

MD: Mes niekada netobuliname muzikos, kuri iš pat pradžių skamba mėšlinai, o dirbame tik su ta muzika, kuri skamba gerai. Būtent dėl to EVILE yra EVILE. Būtent dėl to mes išsiskiriame. Su „Enter The Grave“ mes sukūrėme tą zombių kupiną „Thrash! Thrash! Thrash!“ muziką. Nusprendėme, kad turime keistis, jei norime būti kitokie. Nenorime dėvėti džinsinių aprėdų, norime išsiskirti iš minios.

Žinau, kad albumo „Skull“ (liet. „Kaukolė“) pavadinimas slepia įdomią istoriją. Ar galite ją papasakoti mūsų klausytojams?

OD: Kai buvau vaikas, kažkas man papasakojo, kad jei skrendi kosmose (ką darau kiekvieną savaitę), priskrendi jo pabaigą, kurioje yra balta tuštuma, vadinama „Kaukole“. Aš tuo patikėjau ir nusprendžiau kada nors pats iki ten nusigauti. Kartą paūgėjęs kalbėjausi su kažkuo ir užsiminiau apie Kaukolę. Tas žmogus paklausė: „KĄ???!!!“ Aš sakau „Kaukolė“, o jis į mane taaaaaip pažiūrėjo… (visi žvengia). Štai tada ir supratau, kad iš manęs buvo labai žiauriai pasišaipyta. Na, o dabar pagalvojau, kad ši istorija gali būti labai įdomi albumo koncepcija ir tai skamba ne taip jau kvailai (vėl visi žvengia).

Europos ar Amerikos thrash metalo scena: kuri yra stipresnė, geresnė?

BC: Manau, kad Amerikos scena yra labai nušlifuota ir sterili. Ten daug pozos ir sukurta taip, kad tai atrodytų kaip išbaigtas sterilus produktas. Europos scena yra žymiai purvinesnė ir agresyvesnė. Neturiu omeny įrašų kokybės. Reikia prisiminti tokias grupes kaip SODOM, DESTRUCTION – jose yra žymiai daugiau paprasto, žmogui artimo thrasho.

MD: Iš pradžių, aišku, daugiau klausėmės amerikietiško thrasho: METALLICA, SLAYER, ANTHRAX, bet paskui atradom SODOM, ypač – KREATOR, SEPULTURA, supratome, kaip mums tai patinka ir kiek primiršome amerikiečius, kurių muzika yra lengviau suprantama.

Pereikime ne prie tokių rimtų klausimų. Kuris kuriam išspardytų subinę: Benas ar BA Barrackas iš „A komandos“? (klausimą palydi griausmingas visų grupės narių juokas)

MD: BA. Nėra abejonių.

Na kodėl? Juk Benas tiek daug treniruojasi priešais veidrodį? :)

BC: Man BA tikrai išspardytų subinę!

Tai tu pasiduodi?

BC: Išspardytų. Ką padarysi. Na, bet aš gal bėgu greičiau nei BA, tai gal kaip nors išsisukčiau :)

Kas yra kultiškiau: Matto riešinės ar Olio galvos raištis?

(visi pasitaria). MD: Galvos raištis.

Kodėl?

MD: Manau, kad galvos raištis yra lengviau atpažįstamas. Bet štai aš jau groju su tomis pačiomis riešinėmis gal kokius ketverius metus ir dar niekada nesu jų plovęs :) Prieš kelerius metus grojome viename koncerte ir jame vienas vyriokas vis maldavo Olio, kad jis numestų jam savo galvos raištį. Kai Olis galų gale jam raištį numetė, tas bičas išsimozojo visą savo marmūzę prakaituotu raiščiu. (griausmingas juokas).

Klausimas tau, Joeli: ar tu vis dar vaikštai per miegus? (vėl visi žvengia)

JG: Nesu to daręs jau šešis mėnesius, bet šiandien viešbutyje miegojau ir sapnavau siaubingą sapną. Sapnavau, kad vienas žmogus nusikopijavo mano veidą, jį užsidėjo ir pradėjo daryti visokius nusikaltimus. Kai žmonės pradėjo mane kaltinti dėl tų nusikaltimų, aš jiems pradėjau aiškinti, jog čia ne mano darbas. Kad įrodyčiau savo teisybę, aš susisiuvau akis, ir kai tas bičas išėjo vėl daryti nusikaltimų, visi suprato, kad tai buvau ne aš. (visi griausmingai juokiasi)

Tai ačiū jums labai už interviu! Tikiuosi, šiandien išspardysit visiems subines!

Laidos „Audronaša“, kuriame buvo transliuotas šis interviu, įrašą galite rasti radijo stoties „Start FM“ garso archyve.

EVILE 2013 m. festivalyje „Velnio akmuo“: