ESOTERIC „The Maniacal Vale“ – 100 minučių chaotiškos harmonijos

Nieko nežinančiam apie šį leidinį vien iš pavadinimo turbūt pasirodytų, jog tai yra psichodelinio roko grupė su brutalaus death metalo albumu. Vis dėlto grupės muzika tikrai yra vienaip ar kitaip iki pasąmonės gelmių kabinanti, o ir diske pasitaiko gan „defovų“ momentų, vis tik kalba eina apie funeral doom gigantus iš Didžiosios Britanijos ir jų penktąjį, mažai tesuklysiu sakydamas, geriausiąjį, albumą. Mano nuomone, jis į geriausiojo vardą pretenduoja ne tik grupės diskografijoje, bet ir visame laidotuviškojo metalo kontekste. Verdiktas, aišku, labai subjektyvus, tad pamėginsiu bent lengvai atsakyti už savo žodžius.

Menka paslaptis, kad grupė tiek įrašuose, tiek gyvuose pasirodymuose naudoja tris gitaras. Kiek teko girdėti mane dominančiuose žanruose, tikrai nedažnai yra papildomas įprastinis instrumentų skaičius, arba, kaip pasakytų Kesminas, standartinė būgnų, boso, klavišų ir gitarų išsidėstymo schema 1-1-1-2. Todėl pasikeitimai čia visada intriguoja. ESOTERIC atveju trečia gitara yra jei ne raktinis, tai labai daug lemiantis elementas.

Nesu gitarinių efektų ir skambesio technologijų ekspertas, tačiau tai, ką šie vyrai sutveria šešiastygėmis, yra virš galimybių žodžiais nusakyti ribos. O kur dar lėti gniuždantys kirčiai per būgnus, iki tobulybės išpuoselėtas vokalas, plaukiojantis nuo pikto ir niūraus nevilties riaumojimo iki pamėkliškų skausmo grimasų. Ir kaip meistriškai į bendrą skambesį įmontuoti klavišai! Nei itališkosios mokyklos vargonų, nei piktybiškai rusiško aukštų natų žaginimo, viskas su begaliniu skoniu priderinta prie bendros atmosferos.

Kalbant apie trukmę, vis sukdamas ir sukdamas gan netrumpą dvigubą albumą, visiškai nejaučiu, kaip prabėga kiek daugiau nei pusantros valandos. Ilgi, net po keliasdešimt minučių trunkantys kūriniai pasižymi tokia jokiam kitam klasikiniam funeralui nebūdinga dinamika, kad ausys juos tiesiog gerte geria be jokios laiko nuovokos. O ir dainų tekstai bei visa albumo koncepcija verčia užsimiršti ir atsiduoti minčių kelionėms po kur kas sunkiau apčiuopiamas dimensijas. Ir tas minėtas dinamiškumas toli gražu neišmuša iš vėžių, perėjimai tarp kūrinių vos vos juntami.

Po trumpučiu vadovėliniu SKEPTICISM intro pasidabinusio „Beneath This Face“ ir JON HALLUR muzikines kosmines odisėjas menančiu fonu praturtinto „Quickening“, visiškai sklandžiai įplaukia piktas ir nuožmus „Caucus of Mind“. Ir tai ne viskas! Tempo kaita tame pačiame gabale taip maloniai šiurpina, kad net prisiekęs SHAPE OF DESPAIR monotonijos gerbėjas gali įsižeisti dėl tokių akiplėšiškų variacijų ir susiraukęs atgal užsidėti savo numylėtąjį „Angels of Distress“.

Atrodo, jog albumas išbaigtas ir išpuoselėtas iki negalėjimo, visiška harmonija ir pilnavertis vientisumas, nerasi nei stygelės ne vietoje, nei klavišėlio be tikslo. Antra vertus, kiek jame chaoso! Ir kaip jis genialiai pateiktas! Daina veja dainą, nuotaika keičia nuotaiką, ir viskas užsuka tokią spiralę, kad, nuskambėjus paskutiniams „Ignotum Per Ignotus“ akordams, norisi dar. Ir norisi ne bet ko. Norisi to, apie ką taktiškai nutylėjau, to, kas yra ne tik vyšnia šio ezoterinio torto viršuje.

Drąsiai galiu pasakyti, kad albumo flagmanas „Circle“ yra geriausia, ką kada nors yra sukūręs begalinių pasąmonės klejonių apsėstas protas. „Circle“ yra vyksmas, kuomet viskas aplink pranyksta ir lieka tik pašiurpusi oda. „Circle“ yra himnas būčiai.

Nemėgstu sausų apžvalgų, kur nagrinėjamos daina po dainos, tad verčiau parašysiu apie bendrą albumo nuotaiką. Ji tikrai nėra mirtimi ar beprasmybe paremtas slogutis, kaip kad neretai yra priimta funeral doom metalo pasaulyje. Nėra tai ir thergothoniškas Cthulhu šlovinimo kultas, nors kūrinių tematikos iki skausmo artimos Lovecrafto apsakymams. Egzistencijos prasmė ir amžinybės suvokimas yra labiau tai, kas sukasi aplink šio albumo ašį. Pasakiau gal ir kiek riebokai, tačiau klausant šį „masterpysą“ nori nenori arba jauti ant ausų gulant jo prasminę galybę, arba tos dešimtys minučių lengvai praplaukia ir išnyksta.

Ir turiu pasakyti, toks dvilypumas velniškai žavi! Nepastebimai ilgas, melodingai sunkus, estetiškai bjaurus ir atpalaiduojančiai slegiantis – būtent toks yra „The Maniacal Vale“.

ESOTERIC „The Maniacal Vale“
© „Season of Mist“, 2008

1.1 Circle 20:45
1.2 Beneath This Face 11:21
1.3 Quickening 12:19
1.4 Caucus of Mind 7:22

2.1 Silence 15:45
2.2 The Order of Destiny 11:32
2.3 Ignotum Per Ignotius 22:43