ENSLAVED Vilniuje – ar kas nors nepatiko?

Foto: Crazyte. Daugiau foto: čia >>

odium: Nusenau. Prisimenu savo pirmuosius metalinius renginius: tekinas lėkdavai prie durų pamatyti tą oda ir juoda spalva nusėtą masę, pasigrūsti kartu su visais toje alaus ir prakaito kvapo mėsmalėje. Bet visi šie jausmai kažkur pradingo. Kaip sako vienas mano pažįstamas, „nostalgija – pats baisiausias dalykas pasaulyje“. Negaliu nepritarti, su išimtimis, žinoma. Gruodžio 11-osios vakaras buvo šiek tiek kitoks. Sugrįžo seni potyriai, prieškoncertinis jaudulys, laukimas. Priežastis elementari – ENSLAVED Vilniuje. Tai nėra ta grupė, kuri stovi mėgiamiausių olimpo viršūnėje. Bet gerbiu juos labiau nei daugelį itin mėgstamų kolektyvų. Už profesionalumą, už savo vietą ir turimą nuomonę, už požiūrį į kūrybą. Ir nors jau buvau norvegus matęs gyvai, žiūrėti juos gimtosios šalies scenoje – įvykis, vertas pagaugų ant nugaros.

Seniukas: O štai aš atstovavau tai grupei žmonių, kurie ENSLAVED muziką pamėgo tik po pastarųjų albumų pasirodymo. Prisipažinsiu, norvegų koncertas Lietuvoje tikrai nebuvo mano didžiausia gyvenimo svajonė. Vis tik jei jau atsirado ENSLAVED vardas lietuviškų renginių sąraše, praleisti progą išgirsti gyvai „Path to Vanir“ nesinorėjo. Apšildančios grupės, tiesą sakant, nelabai mane domino, net ir po priverstinio susipažinimo su jų kūryba MySpace erdvėje.

odium: Dėl pirmiau išvardytų priežasčių visiškai nesistebėjau to vakaro žvaigždes apšildančiomis grupėmis – KRAKOW bei AUDREY HORNE. Net negirdėjus jų muzikos ar grojamo stiliaus, buvau įsitikinęs, jog šiam vakarui jie labai tiks. Juk pasirinko juos patys ENSLAVED. Kvepia absurdišku fanatizmu, ar ne?

Tokioje situacijoje nebeliko nieko kito, kaip tik veikti ekspromtu, t. y. su dviem pirmomis vakaro grupėmis susipažinti akis į akį. Stoner metal – taip apibūdinami po vieno gražiausių Lenkijos miestų pavadinimu besislepiantys norvegai. Tiesa, toji etiketė manęs tikrai neviliojo, bet KRAKOW pradžia buvo nuostabi… Lėta, sunki muzika, ilgas, užtęstas vokalas tikrai varė šiurpulį. Man jie buvo panašūs į Lietuvoje nemažai gerbėjų turinčius latvius TESA. Po tokio šaunaus starto, likau nustebintas. Tačiau skirtingai nei tiems, kurie teigė, jog kuo toliau, tuo geriau norvegai atrodė, mano akyse vaizdas tik skystėjo ir skystėjo. Muzika greitėjo (jei tokį tempą išvis galima vadinti greitėjimu), vokalas silpnėjo, atmosfera dingo. Kaip greitai jų autoritetas pakilo mano akyse, taip staigiai ir drėbtelėjo žemėn. Pritaikant vieną frazę būtent šiam pasirodymui tiesiogiai, – vieno hito grupė.

Tuo tarpu AUDREY HORNE buvo nykūs. Net ir labai stengiantis teko visiškai pasijausti ne savo vėžėse. Tai tas pats, kas sakyti, jog rauginti kopūstai yra visiškai neskanūs ir žiauriai dvokia, ir toliau juos kimšti pilna burna. Ketveriukei iš Bergeno stovint prieš ilgaplaukių minią trūko visko: energijos, stiprumo, sunkumo, masės, ir t. t. Tiesa, prie atlikimo kokybės bei skoningumo prikibt negaliu. Bet gal taip ir turėjo būti, tyla prieš audrą, m?

Seniukas: Kol kolega odiumas vykdė pažintį tet-a-tet su KRAKOW ir AUDREY HORNE, ištaikiau progą pabendrauti su to vakaro žvaigždėmis ENSLAVED, o tiksliau – su šios grupės įkūrėjais Grutle Kjellsson ir Ivar Bjornsson. Paprasti žmonės, nuoširdžiai dėstantys savo požiūrį į muziką, pasaulį ir kitus dalykus tik sustiprino teigiamą nuomonę apie norvegų vikingus. Įdomu, apie ką būtume pasikalbėję 1993 metais?

odium: Šnekėdamas apie ENSLAVED negaliu sulaikyti seilių… Man jie – tarsi kažkokia magija. Užburianti, prikaustanti, dvelkianti aukščiausio laipsnio kokybe, pasitikėjimu, šaltumu. Visa tai puikiai atsispindi grupės pasirodyme. Labai smagu, jog norvegai groja kūrinius iš įvairių periodų, pradedant dainomis iš ankstyvųjų diskų, kaip kad „Frost“, ir, žinoma, baigiant šviežiausiomis „Ruun“ bei „Vertebrae“ kompozicijomis. Reikia pastebėti, jog per daugiau nei penkiolika metų sukurtų kūrinių stiprumas visai nenukentėjo. Vieni jų labiau paremti gitaromis, kiti gi orientuoti į bendrą atmosferą, tačiau visi jie yra pakankamai energingi, griežti. Gal tik šie bruožai atskleidžiami skirtingomis priemonėmis. Na, kad ir video instaliacijomis, kurios susimąstyti gal ir nepriverčia, bet šiokį tokį psichoterapinį šoką sukelia.

Seniukas: Paantrinsiu odiumui, kad vaizdo instaliacijos buvo nepriekaištingai priderintos prie muzikos, kuri tą vakarą ypač gerai skambėjo „Mulen Ruže“. Senieji ENSLAVED gabalai traukė savo magišku šalčiu, kurį norvegai sugebėjo perteikti 100 proc. Net nesitikėjau, kad ENSLAVED muzika yra tokia KLAUSOMA. Nedaug yra grupių, taip prikaustančių ne žiūrovo akis, bet ausis. O gal net ne ausis, o visą esybę, kadangi, kaip jau ir minėjau, muzika ir vaizdo instaliacijos buvo vientisas meno kūrinys.

odium: ENSLAVED pasirodymas prabėgo gan greitai. Vyriokai viską atliko labai profesionaliai, skambėjo puikiai ir įdomiai. Kitaip tariant, viskas buvo savo vietoje, laiku ir užtikrintai. Yra tik vienas bet – už nesugrotą „Path to Vanir“ galėčiau vikingams išpešioti barzdas… Kitą kartą taip ir padarysiu, prieš tai suteikdamas šansą jiems pasitaisyti…

Seniukas: Dėl „Path to Vanir“ aš irgi buvau pasirengęs kibti norvegams į barzdas, bet, girdėjau, kad pasitaisė jie „Transilvanijos“ bare, kurį paliko petys petin su mūsų tautiečiais. Kur dabar pamatysiu ENSLAVED? Toks klausimas jau pradėjo dominti mane.

P.S. Seniukas: Beje, klavišininko balsas buvo geras…