DVASIŲ ŠĖLSMAS nugriaudėjo garsiau už artilerijos pabūklus

Jau kurį laiką internete sukosi kalbos apie klubo “Giljotina” ir kauniškių brutalų OSSASTORIUM 3 metų sukakčiai skiriamą koncertą “Dvasių šėlsmas”. Nors dėl kažkokių priežasčių (viena iš jų turbūt išvakarėse vykęs Helloweenas) renginys savaitę nusikėlė, pavadinimas išliko, nes geresnio apibūdinimo numatytai metalo fiestai nė nesugalvotum. Plakatai (bent jau Vilniuje) atsirado iki jos likus mažiau nei savaitei, tačiau šiais virtualios realybės laikais informacija greit pasklinda eteryje.

Taigi lapkričio 8-oji, šeštadienis, klubas “Opus”. Vieta strategiškai patogi (centre) ir simboliškai įdomi (netoli Karo muziejaus, o juk metalas – karinga muzika). Kadangi iš Vilniaus teko važiuoti kitame renginyje dalyvavusių muzikantų transportu, Kaune mūsų būrys buvo išlaipintas prieš pat 19 val., o iki “Opuso” dar gabalas kelio. Kaip ne keista, šou prasidėjo beveik nevėluojant, tad teko eiti tiesiai į salę. Į akis iš karto krito žmonių kiekis. Tačiau geriau įsižiūrėjus ir įvertinus gana menką patalpos dydį, jų nebeatrodė daug. Iš pažiūros gal kokie 200 galvų. Kaip paaiškėjo vėliau, susirinkę iš kelių Lietuvos miestų.

Pirmieji scenoje pasirodė LINFENG. Tai vis labiau populiarėjanti kauniečių nu-metalo atstovė (gal tiesiog stilius, taip sakant, “ant bangos”). Šią grupę “gyvai” teko pamatyti pirmą kartą, nors neblogų atsiliepimų girdėjau nemažai. Nesu didelė šio žanro mėgėja ar žinovė, bet LINFENG nuoširdus ir dvasingas grojimas turi savotiško patrauklumo, tad įspūdžiai iš jų pasirodymo teigiami. Be to, reikia iš karto pasakyti, kad iš pat pradžių pasijuto gera (gal net labai) garso kokybė, organizatorių pažadai ir viltys dėl “Combo” aparatūros pasitvirtino su kaupu. Beje, LINFENG, sakyčiau, mūsų scenos nu-metalo ateitis, turinti visas galimybes “perspjauti” DIVISION BY ZERO.

Toliau – kiek netikėtai dalyvių sąraše atsiradę klaipėdiškiai DYSPOSIUM. Ši komanda labai jauna, ko gero, tai vienas didesnių koncertų, kur jai teko dalyvauti. Scenos naujokų neryžtingumą ir susikaustymą kompensavo tikrai įdomi, kartu ir brutali, ir melodinga (su klavišiniais), dinamiška muzika. Ją galima būtų priskirti melodingam black metalui (bent jau vokalas tokiam būdingas), bet grimo ant muzikantų veidų – nė pėdsako. Gal ir gerai, nes įvaizdis dar neatspindi muzikos kokybės. Salėje iš karto pasijuto pagyvėjimas, aiškiai matėsi, kad publika nesitikėjo tokio šaunaus pasirodymo ir kad daugeliui DYSPOSIUM patiko. Ne išimtis ir šių eilučių autorė. Tai dar viena naujos kartos mūsų sunkiosios scenos viltis. Aišku, jiems dar reikia tobulinti grojimo techniką, ieškoti originalesnių idėjų ir įgauti laisvumo scenoje pojūtį, bet viskam savas laikas.

Tretieji – daug geriau žinomi, dar vieni uostamiesčio atstovai – REQUIEM AETERNUM. Iš girdėtų daugelio pagiriamųjų kalbų tikėjausi išvysti kone lietuvių doom/death metalo “pažibą”. Tačiau žibėjo nebent vokalistas, kurio pernelyg savimi užtikrintos asmenybės laikysena sukėlė net pašaipias auditorijos replikas. Tuo tarpu salėje skambėjo vidutiniško lygio muzika, kuri neblogai girdėjosi ir lauke. Štai ten ir susitelkė nemaža publikos dalis, nusprendusi arba atsigaivinti iš parduotuvės parsineštu dvigubai pigesniu alumi, arba tiesiog pakvėpuoti grynu oru. Reporterio “pareiga” neleido to ilgai daryti, teko grįžti ir dūmų pilnoje patalpoje toliau klausyti techniškai gana brandžios, tačiau neoriginalios, nuobodžios muzikos. Pamenu, ilgą laiką tai buvo ir visiems gerai žinomų RUINATION silpnoji vieta. Te neįsižeidžia RA nariai, tačiau savitų idėjų ieškojimas ir kompozicijų “šlifavimas” nepamaišytų. O tai dar, žiūrėk, ims ir aplenks, kad ir kolegos iš DYSPOSIUM.

Atėjo eilė ir viso to audringo vakaro kaltininkams – OSSASTORIUM. Šių metų “Naujajame kraujyje” visai nedideliu balsų kiekiu pralaimėję laureatei ANDAJAI, šie brutalaus death metalo atstovai turi didelių ambicijų ir pagirtinai ryžtingai tobulėja. Įrašytas naujas EP, sudalyvauta tiesioginėje radijo laidoje ir pagaliau – suorganizuotas vienas didesnių šių metų metalo koncertų, kuriuose dalyvauja vietinės grupės. Publika iš tiesų mėgsta šiuos kauniškius, taigi salėje pasidarė ankštoka. Gera mirtino metalo dozė atgaivino maištingas sielas, dar geresnės technikos įgavusi muzika iš tiesų verta pagyrimo. Paskui net teko girdėti nuomonę (man ji atrodo gana pagrįsta), kad vokalistas/gitaristas vis labiau panašėja į…Chucką Schuldinerį! Nagi vaikinai, susimąstykit – toks palyginimas neabejotinai įpareigoja tolesniam rimtam darbui.
Netrukus paaiškėjo, kad daugelio senokai girdėti, todėl čia laukti uteniškiai SAPLES nepasirodys. Kaip pavyko išsiaiškinti, dėl kažkokių priežasčių negalėjo sudalyvauti jųjų būgnininkas. Salėje iš karto nuvilnijo nusivylimo ir nepasitenkinimo banga, bet ką padarysi. Taigi, savajam šou pradėjo ruoštis buvę šeimininkų konkurentai debiutantų festivalyje – ANDAJA iš Vilniaus. Prieš tai nuolat girdėjosi kalbos, kad grupės lyderis Levas sunkiai laikosi ant kojų ir nežinia, kaip jam seksis išsilaikyti scenoje. Laimei, ANDAJA buvo priešpaskutinė, taigi iki to laiko frontmeno galva “prašviesėjo”. Jei atvirai, tokie “nuotykiai” nedaro garbės nė vienam muzikantui, tai elementari nepagarba publikai. Taip pat ir sau. Ką galima pasakyti apie šou? Kaip visada, karingas, aistringas ir patriotiškas ANDAJOS pagan metalas nepaliko abejingų šiai muzikai. Po kiekvieno kūrinio griaudėjo ovacijos, o po ugnies pliūpsnių klube pasklido žibalo kvapas. Levo stovį išdavė tik blevyzgojimas tarp gabalų, bet tas atleistina, nes visumoje grupė pasirodė galingai. Iškviesti bisui, vaikinai dar pakartojo vieną iš geriausių savo kompozicijų. Stebint juos, nejučia kilo mintis, kad būtent ši grupė savo iš tiesų savotiška kūryba galėtų išgarsinti Lietuvos sunkiosios muzikos sceną užsienyje.

Pusvalandis poilsio ir scenoje – garbingą headlinerių vietą užėmę vilniečiai MANDRAGORA. Visi labai gerai žino šią techniško, įdomaus ir brandaus melodingojo death metalo komandą. Šiame renginyje ji pristatė vasarą įrašytą naująjį diską, kurio medžiagą “iškeitė” net į garsųjį DEATH “Crystal Mountain” koverį, taip “Opuse” ir nenuskambėjusį, nors daugelio pageidautą. Naujieji kūriniai maloniai nustebino, nes muzika tapo dar sunkesnė, bet ne grojimo technikos sąskaita. Patirtis daro savo, MANDRAGORA išdidžiai eina tolyn, nusipelnydami vis daugiau simpatijų. Pasigirdo nuomonių, kad headlineriai skambėjo ne taip gerai (įgarsinimo prasme) kaip kitos grupės. Jei ir taip, tai buvo beveik nepastebima. Profesionalumas ir atlikimo kokybė čia buvo kur kas svarbiau.

Kas toliau? Apie 24 val., pasibaigus koncertui, buvo pažadėta iki tyrų vyksianti metaloteka. Joje teko pabūti tik valandą, po to buvo “paduota” mašina į Vilnių. Dabar galvoje perkračius visus įspūdžius, reikia nuoširdžiai padėkoti organizatoriams už pastangas padaryti puikią ir įsimintiną, gerai įgarsintą metalo fiestą, su tikrai stipriu dalyvių komplektu.Dvasios šėlo garsiau už artilerijos pabūklus Karo muziejuje. Taigi, su gimtadieniu!