DREAM THEATER "Train Of Thought" - žodelį "hard" prisiminus

“Kuo skiriasi progressive metal nuo įprasto plieno? Tai paprasta: progresyvių kūrinių trukmė rašoma su vienetu priekyje, visų kitų – su nuliu.” (iš ciniko metalgalvio žodyno) Išties, progressive stilius publikos abejingumu skųstis negali. To priežastis – nuolatinė naujovių paieška, įrašyta jau stiliaus pavadinime. Nors, tiesą pasakius, grynas progressive metal nė neegzistuoja. Jei skambančiai muzikai įmanoma pritaikyti vienus ar kitus standartus, jos autoriai apibūdinami kaip “progressive death/ black/ power… metal”, o po antrašte “progressive metal” paprastai slepiasi “į lankas nuklydę” hard-rock atstovai. Pastariesiems priklauso ir stiliaus pirmūnai – amerikiečiai DREAM THEATER.

Šis kolektyvas stebina kūrybinio potencialo ir solidarumo deriniu. Kiekvienas grupės narys, išskyrus gal vokalistą, yra nuosavos progresyvaus grojimo technikos mokyklos pradininkas; jie leidžia knygas ir instrukcinius filmus, be to, kiekvienas užsiima asmeniniais projektais. Nepaisant to, visi penki puikiai jaučiausi iškabos DREAM THEATER šešėlyje. 1986 metais susikūrusios grupės branduolį sudaro gitaristas John Petrucci, bosistas John Myung ir būgnininkas Mike Portnoy; dabartinis vokalistas Kevin James LaBrie prisijungė 1991, o klavišininkas Jordan Rudess – 1999 metais, nors buvo kviečiamas nuo 1994-ųjų. (Palyginkite su kitu žvaigždžių rinkiniu – roko dinozaurais “Yes”, keitusiais savo sudėtį nesuskaičiuojamą daugybę kartų.) Šlovę jiems atnešė 1992 metų darbas “Images and words”. Pirmą albumą gyvai DREAM THEATER įrašė dar 1993 metais, ir nuo to laiko jų dėmesys koncertams bei pasirodymams, kuriuose muzikantai galėjo pademonstruoti savo virtuoziškumą, nė kiek nesumažėjo. Tūkstantmečių sandūroje grupė netgi atrodė pasiklydusi tarp koncertų ir šalutinių projektų, linkstančių į kraštutinį progresyvumą. Todėl pirmieji 2003-iaisiais išleisto DREAM THEATER studijinio albumo “Train Of Thought” akordai sukėlė palengvėjimo atodūsį, ypač girdimą tarp vyresnių klausytojų: penketukas vis dėlto nepamiršo, kas yra hard rock…

DREAM THEATER galima klausytis dvejopai. Muzikantai ir muzikos gurmanai, kurių grotuvuose sukasi “Train of Thought”, praleis 70 puikių minučių vertindami technikos meistriškumą, keliasluoksnį muzikinį audinį ir kūrybines idėjas. Dalis jų po to galbūt nusileis į savo namų garažą ir pabandys sugroti taip, kaip tai padarė vienas ar kitas Jonh’as. Paprasti (bet jokiu būdu ne prasti) grupės gerbėjai tiesiog leis įsimenamoms ir stiprioms melodijoms juos užvaldyti ir nešte pernešti per protu nesuvokiamas improvizacines dalis. Šis albumas prieinamas visiems.

Titulinės kompozicijos čia nėra, bet jos funkciją atlieka pirmasis kūrinys “As I Am” – svarus, sąlyginai neilgas (nepilnos aštuonios minutės) ir sąlyginai nesudėtingas, su atmintyje liekančiu pagrindiniu motyvu… bei minutę trunkančiais J. Petrucci pasažais. Likusią albumo dalį sudaro vienuolikos ir keturiolikos minučių ilgio kompozicijos (jei vadinsime jas perlais, šie turėjo būti rasti tridaknoje, o ne kokioje nusususioje austrėje).

Geriausia yra tai, kad visą tą laiką knieti kratyti galvą – net improvizacinėse vietose, nes, skirtingai nuo gausybės pasekėjų, DREAM THEATER nepalieka solistų mirti vienų; jie net “išsidirbinėja” keliese iš karto. Būdingas pavyzdys – “This Dying Soul” pabaiga: metalinis valsas ilgainiui pavirsta galopu, kuriame dalyvauja gitara, bosas ir mušamieji (ir dar ne faktas, kad toje vietoje J. Petrucci’ui neantrina J. Rudess). “Endless Sacrifice” prasideda ramiau nei pirmieji, bet šiame kūrinyje grupė išnaudoja dramatinius efektus ir pateikia tarsi minispektaklį – fortepijono garsai iš atminties ištraukia orkestrinę siuitą, girdėtą albume “Six Degrees Of Inner Turbulence”.

Sunki tema (tėvo ir sūnaus konfliktas) paliečiama kitoje kompozicijoje “Honor Thy Father”, ir vokalistas gauna progą parodyti savo sugebėjimus, kurie paprastai daug sunkiau įvertinami negu pirštų ant grifo greitis. Neapykantos kupinas deklamavimas, pereinantis į riksmą, ir kone ilgesingi uždainiai egzaminą išlaiko; efektui sustiprinti dar pridedami garso fragmentai iš žinomų kino filmų.

Muzikaliausias albumo kūrinys – į dvi dalis perskirtas “Stream Of Consciousness”. Pirmoji dalis – lyriškas trijų minučių vokalo ir violončelės dialogas, o antroji – instrumentinės variacijos su šalutinėmis temomis. Čia įspūdį palieka ne technika ir ne beprotiškos muzikinės idėjos,- pagrindinė tema visai paprasta,- o tos temos plėtojimas ir kūrinio struktūra. Džiugu matyti, kad klasikinės, šimtmečius gyvuojančios formos nepamirštamos ir perkeliamos į naujas muzikos sroves.

Pabaigai DREAM THEATER paliko pačią ilgiausią ir iškilmingiausią kompoziciją “In The Name Of God”. Improvizacinis etapas čia prasideda nuo aštuntos minutės, kai įprastos grupės jau būna atgrojusios du kūrinius, o paskutinės keturios ištisai skamba kaip himnas. Net nerimas ima: su kuo gi čia kolektyvas atsisveikina?..

Po pusantrų metų galima nurimti – DREAM THEATER niekur nedingo ir neišsiskirstė. Priešingai, jie vėl patraukė koncertuoti ir 2004-aisiais išleido 2DVD/3CD “Live at Budokan”. Atrodo, visgi penketukas labiau mėgsta demonstruotis gyvai – tačiau kol jie kartkartėmis grįžta į studiją ir įrašo tokius darbus kaip “Train Of Thought”, atleisti jiems galima viską.

Vertinimas: 10/10

DREAM THEATER – Train Of Thought
EastWest America, 2003

1. As I Am
2. This Dying Soul
3. Endless Sacrifice
4. Honor Thy Father
5. Vacant
6. Stream Of Consciousness
7. In The Name Of God

Trukmė – 69:31