DREAM DEATH „Journey Into Mystery“ – kelkime iš numirusių old-schoolą

Ar kažkas sakė, jog neverta aprašinėti senų albumų? Prieštarauju. Nenorėčiau apsiimti kalbėti apie tai, kokia niekam tikusi yra dabartinė metalo scena (paliksiu tai didesniems ekspertams), tačiau tikiu, kad kapstymasis senienose nėra tuščias laiko švaistymas ir kad old-schoolas yra ne vien IRON MAIDEN ar JUDAS PRIEST. Atstovauju nuomonei, jog sena muzika – tai nėra ta muzika, kurią „ir taip visi žino“. Veikiau priešingai – jai skiriama neproporcingai mažai dėmesio. Juk 80-ieji – tai didžiulė metalinės muzikos aukso kasykla, kurioje nemaža dalis grynuolių, deja, lieka nustelbti garsesnių vardų ir nepelnytai paskęsta užmarštyje. Šioje recenzijoje, kaip jau turėjote suprasti, vieną tokią „iškaseną“ pamėginsiu aprašyti.

Pradėsiu nuo populizmo. DREAM DEATH – tai kiek geriau žinomų doomerių PENANCE priešistorė arba, kitaip tariant, trijų PENANCE narių ankstesnė grupė. Gūdžiais 1987-aisiais DREAM DEATH išleido savo pirmąjį ir vienintelį pilnametražį albumą „Journey Into Mystery“, kurio tamsa ir agresija pralenkė savo laikmetį, tačiau kartu išlaikė old-schoolinį purvą ir rokenrolą.

Dažniausiai šiai grupei lipdoma etiketė – death / doom. Tačiau tai nėra visiška tiesa. Sutikčiau nebent su terminu proto death / doom. Arba dar geriau thrash / doom. Visas painumas tame, kad DD jau neskamba kaip tipinis 80-ųjų tradicinis doomas (skamba žiauriau, pikčiau, „smirda“ sludge‘u), tačiau dar nesiekia tokios tamsos ar juo labiau tokio lėtumo kaip ankstyvieji death / doom stiliaus vėliavnešiai PARADISE LOST, ANATHEMA ar pan. Iš tiesų DREAM DEATH vienareikšmiškai priskirti doom metalui nedrįsčiau, bet visiškai atriboti nuo šio stiliaus – tuo labiau. „Journey Into Mystery“ yra veikiau sudoominta ankstyvosios CELTIC FROST kūrybos versija, vedama aršesnio, pagiežingesnio, sakyčiau, sulėtintai thrashovo vokalo. Kita vertus, tai galima pavadinti tradicinio doomo ir ankstyvojo death / thrash mišiniu. Žmonės sako, yra ir hardcore įtakos. Nesiginčysiu – ne mano sritis. Apskritai asociacijų išgirsti galima įvairių (iš dalies TROUBLE, CITITH UNGOL, EXITUS, WINTER, iš dalies ir VENOM, SLAYER, NECROPHAGIA ar RIPPING CORPSE). Priklauso, kuriuo kampu klausysi.

Šio albumo dainos nėra nei melodingos, nei pasaldintos kokiais nors akustiniais pasažais, todėl garantuoju, kad išsiverkti jis bus visiškai netinkamas. Tačiau albumas pasižymi dinamiška ritmika bei išradinga, nuobodžiauti neleidžiančia sunkių rifų dėlione. Kiekviena daina turi savitą (piktąją) dvasią. Muzikoje dažnai kinta tempas: balansuojama nuo lėto (tarkim, „saint vitusiško“) iki vidutinio ar net beveik greito, kuris dėl „žemai nuleistų“ gitarų padvelkia stoneriu. Visa smarvė čia yra lėtoje agresijoje, kurios pagrindinis šaltinis – stiprus, šiurkštus ir visa niekinančiai agresyvus Briano Lawrence‘o vokalas. Tai nėra growlas, tai juo labiau nėra švarus dainavimas. Tai veikiau thrashinis (galbūt hardcorinis) žemesnio tembro gerklinis rėkimas, kuris, pasinaudojant netradicinėmis aplinkybėmis (t.y., lėtesniu tempu), ir aiškiai tariant žodžius, pasiekia antžmogišką įtaigumą, tvirtai prikausto dėmesį. 43 siaubo ir pagiežos minutės slenka, vis labiau šiurpindamos odą, versdamos nuolat garsinti grotuvą ir paskersti visus tuo nepatenkintus.

Trumpiau tariant, jei mėgstate purviną ir neapykanta pulsuojantį old-schoolą, nesate alergiški doomovams rifams ir dar nenumirėte nuo kiaulių gripo, ši unikali sudaužytos lemties metalo velniava yra kaip tik jums. Rekomenduoju!

DREAM DEATH „Journey Into Mystery“
© „New Renaissance Records“, 1987

1. Back From The Dead
2. The Elder Race
3. Bitterness And Hatred
4. Black Edifice
5. Divine In Agony
6. Hear My Screams
7. Sealed In Blood
8. Dream Death

Trukmė: 43:02