Straipsniai
Doom metalo gyvenimas ir mirtis Anglijoje: trys komandos – trys likimai
Praėjusio amžiaus 90-ųjų pradžia, Anglija. Pasaulyje vis labiau įsigali death metalas, kuriasi vis naujos šio stiliaus grupės. Tuo tarpu saloje procesas vyksta kiek kitokia linkme. Panašiu laiku (1989-1990 m.) čia atsiranda trys grupės, kurios, daugelio nuomone, pradėjo ir paskleidė kitokį stilių – doom/death metalą. Viena “išvyta iš rojaus” (PARADISE LOST), kita – “atskirta nuo bažnyčios” (ANATHEMA), o trečioji “liūdinti” dėl “savo mirštančios nuotakos” (MY DYING BRIDE). Šiandien šios komandos galėtų būti laikomos doom/death (ar tiesiog doom) grandais, jei tam tikru metu neįvyktų eksperimentai, vienaip ar kitaip nutolinę jų muziką nuo ankstyvesnio skambesio. Daugeliu atvejų poslinkiai nebuvo progresyvūs, ir jie galiausiai nuvedė grupes skirtingais keliais.
Pirmieji apie savo atsiradimą albumu “Lost Paradise” 1990 m. apreiškė PL. Galbūt dėl to būtent šios grupės nariai laikomi doom metalo “krikštatėviais”, nors debiute iki gryno doomo dar toloka, tai daugiau death metalas. Tačiau pradžia padaryta, ir žmonės prakalbo apie naujos krypties atsiradimą sunkiosios muzikos scenoje. Po metų PL išleido “Gothic”, kuris iki šiol laikomas doomo klasika. Per trumpą laiką muzika stebėtinai patobulėjo, ji įgijo to svajingumo, sunkaus lėtumo ir melancholijos, sumišusios su brutalumu, kas vėliau tapo svarbiausiais doomo bruožais. Turbūt nelabai suklysiu sakydama, jog “Gothic” yra vienas geriausių ne tik PL, bet ir doom metalo diskų apskritai. Tik tais metais PL jau buvo nebe vieni – EP “Symphonaire Infernus…” išleido MDB. 1992-aisiais išėjo “Shades Of God”, kuris sutvirtino PL pozicijas doomo scenoje ir taip pat yra tipiškas bei stiprus šio stiliaus pavyzdys. Tuomet į areną išėjo ir tretieji tėvynainiai ANATHEMA su EP “The Crestfallen”, be to, pasirodė pilnas MDB albumas “As The Flower Withers”. Šie produktai iš karto “pataikė” į doomo ešeloną. Pirmiesiems tai buvo įžanga į netrukus pasirodysiantį doomo “šedevrą”, o antrųjų “trumpasis” CD (apie 47 min., mažiausios trukmės iš visų grupės pilnų albumų iki šiol) tarė svarų žodį sparčiai populiarėjančios metalo krypties scenoje, jis turbūt sukėlė net didesnį rezonansą negu debiutinis PL diskas. Taigi iš Anglijos atsklido trijų stiprių grupių muzika, kurios atgarsiai netruko pasklisti pasekėjų kūryboje.
1993 – ieji buvo “auksiniai”, nes visos trys komandos išleido tikrai puikius ir įsimintinus doomo pavyzdžius (“Icon”, “Serenades” bei “Turn Loose The Swans”). PL, rodos, pelnė galutinę šlovę doomo Olimpe (dar išėjo šiandien gana retas EP “As I Die”), ANATHEMA išleido savo vieną geriausių, o MDB – kai kurių nuomone, geriausią albumą (jį lydėjo EP “The Thrash Of Naked Limbs”). Pastarųjų darbui jau būdinga ilga trukmė (apie 58 min.), tiesiog “slegiantis” sunkumas, diskas stiprus ir galingas, turintis įsimintinų gabalų, kurių daugelis iki šiol skamba koncertuose ir įtraukti į grupės rinkinius. Na, o ANATHEMA pasauliniame ture pagarsino “serenadų” skambesį, kuris po metų atsklido ir iki Vilniaus.
1995 m. išleista PL produkcija – “Draconian Times”. Bet kas tai? Grupės skambesys ėmė keistis. Atsirado elektroninių garsų, ėmė nykti doomo sunkumas ir melancholija. Nors albumas vis dar sunkus, pasijuto tam tikras posūkis į…ką? Komerciškumą? Tuomet dar sunku buvo ką nors prognozuoti. Tais metais ANATHEMA išleido net du albumus (“Pentecost III” bei “The Silent Enigma”), o MDB – “The Angel And The Dark River” ir dar trijų ankstesnių EP rinkinį “Trinity” (trečiasis EP “I Am The Bloody Earth” atskirai pasirodė 1994-aisiais). Tuomet ir pradėjo aiškėti, kad ėmė skirtis buvusių bendražygių keliai, nes pastarosios dvi grupės toliau vystė doomui būdingą skambesį. ANATHEMA “Pentecost III” itin lėtas, gal net per daug slegiantis. Šios grupės sudėtyje įvyko esminis pasikeitimas: išėjus vokalistui Darrenui, jo vietą užėmė gitaristas Vincentas, ir liko 4 nariai. “The Silent Enigma” galima vadinti pereinamuoju disku, kuriame dar yra daug doomo bruožų, tačiau jau įvyko posūkis link kitokios muzikos. Pvz. atsirado gotikos elementų, kai kurie kūriniai turi sąsajos su MOONSPELL skambesiu. MDB diske visi gabalai ilgi (trumpiausias apie 7 min.), nors jis gana dinamiškas ir melodingas, nėra pastoviai “slegiančio” lėtumo. Užtat pastarojo pavadinimas tikrai doominis.
1996 m. pasirodė ANATHEMA “Eternity” bei MDB “Like Gods Of The Sun”. Dabar jau pirmųjų stovykloje išryškėjo eksperimentai, tolinantys muziką nuo doom metalo skambesio, nors ji netapo primityvesnė. “Eternity” daugiau gotikinis, psichodelinis ir dar kitoks, yra moteriško vokalo, o vyriškas – daugiausia aukštas ir skardus. Tuo tarpu “saulės dievai” išlaikė doomo dvasią, bet 9 kūriniai gana greiti, pastebimi dažnai besikeičiantys motyvai. Jei taip galima pasakyti, tai vienas “brutaliausių” iš iki tol išėjusių MDB diskų, kuriame netrūksta įsimintinų kūrinių. 1997 m. PL “atsižymėjo” disku “One Second”. Tapo aišku, jog doomo pionieriai ir toliau “pasuoja”. Muzika tapo lengvesnė, beveik nebeliko senosios dvasios, kurią pakeitė elektronika persunktas skambesys. Nors grupės muzikantai aiškino, kad niekas nestovi vietoje, todėl keičiasi ir jų muzika, nelabai aišku, kodėl jie staiga nutarė “išduoti” stilių, kurį patys pradėjo. Panašu, jog MDB vieninteliai nusprendė ir toliau laikytis doomo tradicijų.
1998-uosius drąsiai galima vadinti itin ryškių kontrastų ir doomui nepalankių permainų metais. PL baigė kontraktą su “MFN” rinkiniu “Reflections”, kuris turbūt yra geriausia, ką jie padarė prieš galutinai apleisdami doom metalo pozicijas. ANATHEMA šias pozicijas užleido jau visai netipišku doomui albumu “Alternative 4”. O kaip ištikimieji karžygiai? Stebėtina, tačiau ir MDB albumas keistu pavadinimu “34.788%…Complete” išėjo kažkoks eksperimentinis, kuriame doomo mažoka. Mechaninis balsas, elektronikos prieskonis ir gana “šiurkšti”, nors ir lėto tempo muzika daro visą diską nuobodų ir pilką. Neveltui daugelio nuomone tai silpniausias grupės darbas. Nejaugi doomą ištiko mirtis?
Kiti metai sugrąžino viltį šios stiliaus gerbėjams, nors buvo ir kuo nusivilti. PL albumas “Host” išėjo itin silpnas, visai nemetalinis, tiesiog elektroninis bumčikas su visiškai popsiniu vokalu. Taip ir norėtųsi, kad grupė persivadintų ir netemdytų “gotikos” laikų didybės. ANATHEMA padarė “Judgement”, kuris irgi nė iš tolo nebeprimena liūdno “serenadų” grožio. Užtat iš “klystkelių” sugrįžo MDB, išleidę net 71 min. trukmės puikųjį “The Light At The End Of The World”. Nepasakysi, kad tai labai tipiškas doom metalo albumas, jeigu vertinsim pagal senuosius kanonus (doomiško lėtumo ir monotoniškumo nedaug). Diskas labai įvairus, kūriniai besikeičiančio tempo, yra juose ir brutalumo, būdingo death metalui. Muzika dinamiška, techniška ir tikrai įdomi. Stebina, kaip ši grupė tuo pat metu sugeba ir pasikeisti, ir išlaikyti buvusią dvasią, dėl ko ji vis dar aukštumoje ir gerai vertinama senųjų gerbėjų bei kritikų.
Amžių sandūroje MDB išleido pirmąjį rinkinį “Meisterwerk I”. Antroji jo dalis išėjo 2001 m., kartu su ANATHEMA rinkiniu “Resonance” (kol kas vieninteliu) bei eiliniu PL disku “Believe In Nothing”. Pastarasis šiek tiek įdomesnis už pirmtaką, tačiau senieji laikai, atrodo, užmiršti amžiams. Viskas keičiasi, tik kodėl tokia linkme? Grupę jau ėmė kritikuoti ir muzikos žinovai. ANATHEMA tuo tarpu dar spėjo išleisti diską “A Fine Day To Exit”, kuris taip pat beveik nemetalinis, tiesiog lėtas, gana vienodas ir nuobodus rokas su elektronikos priedu. Grupė galutinai prarado savo veidą. MDB tuo tarpu įrašė dar vieną puikų albumą “The Dreadful Hours”. Jame lėtus, svajingus ir melodingus kūrinius keičia ekspresyvios, dinamiškos, kartais net brutalios dainos. Doom metalas su melodingojo metalo ir gotikos elementais. Turbūt geresnis derinys negu kitų dviejų čia aprašomų grupių dabartinėje kūryboje?
2002-ieji atnešė šviesos spindulį į PL stovyklą. “Symbol Of Life”, kuriame pagaliau vėl skamba “gyvi” instrumentai ir ne mechaninis, nors ir ne doominis vokalas, grąžina į “Draconian Times” arba bent jau į “One Second” laikus. MDB išleidžia gerą koncertinį albumą “The Voice Of The Wretched”, kurio išties malonu klausytis. ANATHEMA stovykloje kol kas tylu. Kad taip ir ši grupė sugrįžtų į senesnius laikus…
Pasitaikė galimybė visas tris grupes pamatyti scenoje. ANATHEMA – šių metų “Metalmanijoje”, kur paliko geresnį įspūdį negu klausantis paskutinių diskų (neskaitant koncerto Vilniuje, kuomet buvo išties geriausi grupės metai). PL – praėjusių metų “Metalmanijoje”, kur ir grojant “gyvai” pasitvirtino grupės muzikinis “nuosmukis”, juolab, kad galima buvo girdėti, koks didžiulis skirtumas tarp dabartinių ir ankstesnių kūrinių. MDB pagaliau išvydau “WOA 2002”, nes 1995-aisiais grupė nesudalyvavo “Metalmanijoje”. Įspūdis labai geras, kaip ir nuomonė apie dabartinę jų kūrybą. Beje, panašu, kad šios grupės nariai mielai išvažiuoja į koncertinius turus, nes apklausos metu Anglijos, kaip savo mėgiamiausios šalies, nenurodė nė vienas iš muzikantų (jiems patinka Kanada, Olandija, Italija, Graikija, Norvegija).
Ši trijų iš Anglijos kilusių ir pirmuosius žingsnius kartu žengusių grupių kūrybos apžvalga rodo, kaip laikui bėgant išsiskyrė buvusių bendražygių keliai. Kad ir kaip nepatiktų vieni ar kiti posūkiai, nėra čia jokio moralizavimo, tiesiog sakykime, kad šios komandos daro taip, kaip joms atrodo geriausiai. Viena beveik aišku, kad čia minimų grupių kūrybiniai keliai turbūt jau niekada nesusieis, nors ką gali žinoti. Tik šiandien jos vargu ar “sutilptų” vienoje scenoje, nes vis dėlto tai trys grandai, tegul ir nebe doom metalo.
Komentarai
ACIU uz sita straipsni ;)