DISMEMBER "Where Ironcrosses Grow" – Švedijoje užderėjo geležinių kryžių derlius

Praėjo laikai, kai Švedijoje buvo tuzinas gerų death metalo grupių, kurios dargi pakankamai skyrėsi tarpusavyje ir diktavo sunkiosios scenos madas. Dabar saujelė senųjų pasuko link kitų stilių, kitos nunyko, o naujosios nebeturi buvusio „šarmo“. Bet kaip ir visur, taip ir čia esama išimčių. Štai viena komanda ištisus šešiolika metų terorizuoja mūsų ausis ir smegenis brutaliu mirtinu skambesiu. Šiemet šie teroristai išleido jau šeštąjį produktą, kuris persunktas tegul ne itin originalia, tačiau miela širdžiai muzika. Ką gi, kovo 8 d. vietoje raudonų tulpių ten, šiaurėje, užderėjo geležinių kryžių derlius. Juos pasėjo veteranai DISMEMBER.

Taigi, „Where Ironcrosses Grow”. Tokio pat pavadinimo gabalu ir prasideda šis mirtinas pragaras. Iš karto patampa aišku, jog „Massive Killing Attack“ (1995 m.) laikai nuslinko nebūtin, kai nukrypę nuo savo šaknų DISMEMBER išleido daug prieštaringų nuomonių sukėlusį netipišką albumą. Šviežiena vėl smogia tąją brutalumo jėga, kuria ir buvo pradėta, iš karto duodama nokautą šiuolaikinių melodingųjų grupių išpaikintam klausytojui. Taip pat akivaizdu, kad tie 4 metai po „Hate Campaign“ (2000 m.) nenuėjo veltui, nes skambesys pasidarė pastebimai techniškesnis, įvairesnis, tiesiog įdomesnis.

„Forged With Hate“ ir t.t. Na, ką čia vardinsi, tai tas atvejis, kai praktiškai apie visas kompozicijas galima pasakyti: brutalu, sunku, triuškinančiai sunku, brutalu…bet vis dėlto jėga! Tiesa, sunku patikėti, kad tiek metų beveik nesikeičianti komanda vis dar populiari, rengia ilgalaikius turus ir surenka dideles auditorijas. Nežinia, kur slypi tokios sėkmės paslaptis, galbūt kaip tik tame pastovume, nes nereikia toli ieškoti pavyzdžių, kaip „nusigrybauja“ per daug į eksperimentus įsijautusios komandos.

Ar ką nors primena šių švedų muzika naujajame opuse? Kažkiek jų pačių ankstesnius kūrinius, tik naujieji brandesni ir techniškesni. Kažkiek AUTOPSY eros death metalą. Aha, va ir pataikiau. Pasirodo, ši „skerdykla“ savo laiku padarė didžiulę įtaką DISMEMBER kūrybai, šiandieninė penkiukė tiesiog neįsivaizduoja savo grupės istorijos be Chriso Reiferto gaujos. Sako, pastarasis vėl „prisikėlė“ ir net mąsto apie AUTOPSY atsikūrimą. Va čia tai bent turėtų apsidžiaugti kolegos iš Švedijos!

Kaip su lyrika? Pasirodo, ji labai svarbi DISMEMBER kūryboje. Tekstai, pasak pačių autorių, persunkti pykčiu, neapykanta ir kitomis neigiamomis emocijomis. Iš dalies tai atspindi muzikantų pasaulėjautą, iš dalies skirta tiesiog išsišėlti jų klausančioms masėms. Daug dėmesio skiriama ir diskų apipavidalinimo koncepcijai. Na, aš asmeniškai neįžvelgiu kokios nors ypatingos prasmės naujojo albumo viršelio „jovale“, bet muzikantai turbūt ją žino. O jie čia neeiliniai. Nenuilstanti Matti Karki gerklė dar neužkimo, nenutriušo Davido Blomqvisto ir Martino Perssono gitarų grifai, vis dar skambios Richardo Cabezos boso stygos, o Fredas Estby pasiruošęs apdaužyti daug būgnų lazdelių.

Nagi, kolegos, nesvarbu, kad turite muzikinius centrus, CD grotuvus/grotuvėlius ar tiesiog galingus kompiuterius, galinčius pro savo vidurius praleisti „Where Ironcrosses Grow“ ir kitus DISMEMBER tvarinius. Nepraleiskite progos jau po mėnesio išgirsti senuosius deathsterius ne kur nors už jūrų marių, o gimtojoje žemėje, sudrebėsiančioje nuo mirtinų smūgių. Juk, kaip sakoma, geriau vieną kartą pamatyti, negu dešimt kartų išgirsti.

Vertinimas 8/10.

„Where Ironcrosses Grow“
„Karmageddon Media“ 2004 m.

1. Where Ironcrosses Grow
2. Forged With Hate
3. Me-God
4. Tragedy Of The Faithful
5. Chasing The Serpent
6. Where Angels Fear To Tread
7. Sword Of Light
8. As The Coins Upon Your Eyes
9. Children Of The Cross
10. As I Pull The Trigger