DISMEMBER uraganas nušlavė tradicines vasaros pramogas

Prasidėjus vasarai, kuri ilgai šykštėjo šilumos, bet užtat dosniai dalijo vandenį, Lietuvos pramogų verslo atstovų ramybę sudrumstė grėsminga žinia. Muzikos svetainėse ir informaciniuose tinklapiuose pasirodė naujiena, skelbianti apie garsios švedų death metalo grupės DISMEMBER vizitą į Vilnių. Kai gandais netikintys smalsuoliai, savo džiaugsmui, šią informaciją užmatė ir grupės turo tvarkaraštyje, vasara nebeatrodė tokia beviltiška. Netrukus apie tai prabilo vietiniai dienraščiai, o po kiek laiko pasirodė ir plakatai, dėl kurių šį kartą ne juokais supyko sostinės savivaldybė. Kadangi tikri deathsteriai mūsų padangę paskutinį kartą drebino senokai, organizatoriams beliko viltis, kad Lietuvos metalistai neiškeis šio malonumo į pliažus, miškus ir kaimus. Visgi pasitaikė neeilinė proga gimtojoje žemelėje išvysti Švedijos sunkiosios scenos veteranus. Taigi, kas įvyko liepos 16 d. metaline dvasia jau užgrūdintame “Mulen Ruže”?

Tądien pagaliau atšyla ir iki vakaro nelyja, kas galėtų reikšti tiek metalistų antplūdį, tiek ir retas jų gretas. Renginio kaltininkams iki jo pradžios nelabai yra laiko apie tai galvoti, nes švedų muzikantai atvyksta gana anksti, taigi rūpinamasi jųjų pietumis, soundchecku, produkcijos išdėstymu pardavimui ir pan. Lietuvių grupės pratybas pradeda jau tuomet, kai ateina laikas leisti publiką, jau aišku, kad koncertas ir vėl vėluos. Ech… Nelauktai dangus visgi pasiunčia šlapiąją “dovaną”, todėl ne itin patenkintiems paskutiniosios lietuvaičių komandos nariams tenka “mankštintis”, jau stebint pirmiesiems žiūrovams.

Ką gi, nepraeina nei valanda nuo žadėtosios pradžios, ir “Mulen Ružo” menėje pasklinda šiurpoki klavišinių akordai, scena įkaista nuo ugnies pliūpsnių, erdvę užpildo juodmetalio skambesys. Pirmieji mirtiną fiestą pradeda INQUISITOR. Atrodo, nemažai metalgalvių matė šią grupę “Naujajame kraujyje”, kuri, jųjų nuomone, nusipelnė laurų, tik komisija pakišo koją ir “nustūmė” inkvizitorius į priešpaskutinę vietą. Bet dabar tai galima užmiršti, nes jaunieji muzikantai lyg niekur nieko atsidūrė vienoje scenoje su viena garsiausių Švedijos metalo grupių. Daugiau nei pusvalandis bekompromisio bliako parodo šios komandos progresą nuo debiutantų festivalio, ir palieka gerą įspūdį net ten jų nemačiusiems. Atrodo, kad NAHASH pradėjo auginti pamainą, ir tai džiugina. Juolab, kad kai kas jau pradėjo teirautis inkvizitoriškų įrankių (t. y. įrašų).

Pertraukėlė, kurios metu toliau sparčiai tuštėja alaus atsargos bare, atsiranda darbo Tadui Ledui ir švedų prekeiviui, o už durų vis dar būriuojasi nemažai geležinių galvų, neskubančių į vidų. Atrodo, be reikalo. Ką gi turim toliau? Ogi visad laukiamą melodingo metalo komandą MANDRAGORA. Dar pavasarį įrašę diską “Mandragon”, muzikantai, deja, nespėjo jo išleisti iki šio koncerto, taigi žiūrovams belieka tenkintis jojo “gyvu” pristatymu. Sunku pasakyti, kuo taip žavi šios grupės muzika, bet kiek beklausai, tiek surandi kažką naujo, įdomaus, tegu kažkiek ir pažįstamo. Čia turbūt kaip mandragoros šaknis, turinti mistiškų ir nesuprantamų galių. Viskas techniška, harmoninga, subalansuota (ne, čia ne dezodoranto reklama), tiesiog malonu klausyti, ir tiek. Manau, nelabai suklysiu sakydama, kad MANDRAGORA yra viena geriausių mūsų grupių.

Ką gi, atmosfera vis stipriau kaista. Praviros durys į lauką nebegelbsti nuo tvankumos, nes žmonių vis daugėja, daugiau išgarinama alaus, ore tvyro tarp įkaitusių kūnų bei odinių striukių cirkuliuojanti šiluma (na, čia jau padvelkė erotika, bet mano mintys kuo nekalčiausios). Pagaliau eilė komandai, kurios atsiradimas metalistų tarpe daugeliui netikėtas. Tai kauniečiai MOUNTAINSIDE, kurie yra gerai žinomi kaip roko muzikantai, bet tik ne metalo. Iš karto neįtikina ir skelbimas, kad grupė specialiai šiam koncertui paruošė “sunkią” programą. Tačiau nuskambėjus pirmiesiems kūriniams, tampa aišku, kad tai tiesa. Džiūgauja “veteranai”, kurių nemažas būrys atėjo dėl DISMEMBER, o čia štai nelauktai išgirsta “trešovą” kauniškių skambesį. Ko gero, toks skambesys – nemažas siurprizas ir MOUNTAINSIDE gerbėjams. Kaip ten bebūtų, komanda visai gerai įsipaišo į bendrą kontekstą, todėl, manau, panašių renginių organizatoriai pasiliks teisę ir toliau netradiciškai “pamaišyti” alternatyvios muzikos stilius (nagi nesiraukykite, metalas irgi priskirtinas prie alternatyvos). Dar tebegrojant MOUNTAINSIDE, išlekiu laukan įkvėpti gryno oro ir užtaikau tiesiai prie dviejų dismemberių – Matti ir Fredžio (vokalisto ir būgnioro). Ką gi, gera proga pasišnekučiuoti. Sužinau, kad jie labai patenkinti sale, atmosfera, publikos gausumu ir apskritai savo vizitu čia. Pasirodo, gimtojo Stokholmo klubuose jau senokai nesusirenka tiek žmonių. Smagu girdėti tokius įspūdžius, svečiams dar nesugrojus. Čia pokalbį nutraukia paskutiniai kauniškių akordai, po kurių švedai nuskuba ruoštis savajam šou.

Toliau už MOUNTAINSIDE aršumą ne mažesnis siurprizas (šįkart liūdnas, vienok) laukia ištroškusių gerklių, nes bare visai nelauktai baigiasi alus. Nežinia, kodėl gerokai iš anksto apie renginį žinoję baro savininkai nepasirūpino gausesnėmis šio putojančio gėrimo atsargomis (galų gale “Tauras” čia pat). Tik “Mixais”, mineraliniu bei kola nešini žmogeliai tokioje vietoje atrodo daugiau nei keistai. Reikia manyti, bent muzikantai spėjo apsirūpinti bare jiems skirtu alumi. Prieš “žvaigždžių” valandą tradiciškai vyksta ilgesni technikos pertvarkymai, taigi nemažai žmonių būriuojasi atributikos prekyvietėse, ten “šarvuojasi‘ originaliais DISMEMBER marškinėliais, bliuzonais, albumais. Ir laukia, laukia vienų iš Švedijos death metalo eros pradininkų, kurie vieni iš nedaugelio išlaikė beveik nepakitusią brutalią muziką. Laukia tų, nuo kurių daug kas galbūt pradėjo savo sunkiąją karjerą.

Ką gi, žvilgsnis į laikrodį užfiksuoja 22.45, scena paskęsta dūmų uždangoje, prietemoje sušmėžuoja penketas siluetų ir… smogia mirtino skambesio lavina. Prieš koncertą pasiklausius šeštojo mirtininkų albumo “Where Ironcrosses Grow” supratau, kad per 16 metų beveik niekas nepasikeitė, tik dėka patirties muzika tapo dar techniškesnė ir įdomesnė. Ir čia, taip sakant, natūroje liejantis brutaliems rifams, naujus kūrinius keičiant seniems geriems gabalams, pajuntu nostalgiją 90-iesiems, kuomet Švedijoje tiesiog knibždėjo vertų dėmesio metalo kapelų. Matti gerklė daug ką gali išversti iš koto, ypač žinant, kad iki pasirodymo ir scenoje šis suvartojo puslitrį viskio ir antra tiek baltosios. Veteranai (stovėję prie DISMEMBER ištakų) Davidas (gitaristas) ir Fredis demonstruoja savo patirtį. Jiems techniškumu nenusileidžia ir vos prieš metus grupėje pasirodęs gitaros meistras Martinas (beje, geriausiai iš visų kalbantis angliškai, todėl dažniausiai dalijantis interviu). O didysis blondinas Richardas Cabeza, kurio rankose boso gitara daro geriausia, ką gali padaryti, apskritai ne visiems pažįstamas, nes šiuo metu grupės nuotraukose kažkodėl užfiksuoti tik keturi veidai. Vis tik šis dvimetrinis gražuolis DISMEMBER sudėtyje seniai (buvo 1991-1998, ir nuo 2000 m. iki dabar), taip pat jojo darbas girdimas CARBONIZED, DARK FUNERAL, UNANIMATED ir kt. komandų kūryboje. Salėje išseko oro atsargos, prie scenos švysčioja, banguoja ir pinasi plaukų jūra, kiekvienas kūrinys palydimas griausmingomis ovacijomis, o garsioji “rauda” iš debiutinio disko (iš susižavėjimo net pavadinimas užsimiršo, o dabar lyg tyčia po ranka nėra šio tvarinio) priveda publiką iki sunkiosios ekstazės. Matyt, švedai taip pat sužavėti, nes vietoj žadėtų 50 minučių groja visu pusvalandžiu ilgiau. Niekas nesijaudina dėl nebevažinėjančio transporto, net ir alaus trūkumas neatrodo toks baisus, kai puikios kokybės (deja, ne tokio puikaus garso, kaip reikėtų) muzika siunčia naujus išbandymus pavargusioms ausims. Kai kas dar turi jėgų užsiropšti ant scenos, nuo kurios tuoj pašalinami budrios apsaugos, bet šiaip incidentų nematyti. Kuomet viskas baigiasi, muzikantai patapšnoja per ištiestų rankų mišką ir “pasislepia” savo kambarėlyje. Dar neatsikvošėjusi publika kurį laiką nesiskirsto, kol iš letargo pažadina ta pati apsauga ir primena, kad po šiais skliautais susitiksime kitą kartą, tikriausiai tik rudenį. Dar suspėju pakalbinti vieną kitą pažįstamą, kurie, nepaisant pusėtinos garso kokybės ir blankoko apšvietimo, neblogai įvertina šį renginį. Vadinasi, darbas per atostogas nenuėjo veltui.

Atsisveikinus su lietuvių muzikantais, kurie iš tiesų padarė visa, kas geriausia, kad paruoštų dirvą svečiams iš Švedijos, pastarieji dar ilgokai užtrunka “Mulen Ruže”. Štai už scenos aptinku nusiminusį Davidą, kuris porina, kad įspūdžius apie geriausią pastarųjų metų koncertinę auditoriją sugadino prastas įgarsinimas. Tenka pasitelkti iškalbingumą ir dėstyti, kad mačiau DISMEMBER pernai Wackene, kad jie ten pasirodė puikiai, o čia – tikrai ne blogiau, kad publika jų nekantriai laukė, ir dabar liko sužavėta ir t.t. Atrodo, gitaristas tam kartui nusiramina ir padėkoja už paguodą. Tada foto sesija ir vizitas į barą, kuriame lieka tik ištvermingiausi. Kiti trys muzikantai su vadybininku ilgai neranda nakvynės ir taip pat atsiduria prie baro, tad tenka juos lydėti į poilsio vietą. Tuo tarpu bare visus ir toliau stebina Matti, tuštindamas kokteilių stiklines ir bendraudamas su vietiniu kontingentu. Čia nebeatlaiko nuosavos jėgos, taigi švedai paliekami iki rytojaus.

O rytojus išaušta ne taip ir anksti. Tvarkymasis, autografai ant plakatų ir laukimas rytinių sumuštinių, kuriuos “Mulen Ružo” virtuvėje sugeba pagaminti…per 1,5 valandos, tuo metu dismemberiams ir latvių vairuotojui tenka “maitintis” vien skysčiais. Ne juokais supykęs Martinas su vadybininku įsiveržia į virtuvę, pasiryžę juos patys pasidaryti, tai pagaliau paveikia virėją, ir sumuštiniai (tiesą sakant, pati juos padaryčiau per 10 minučių) atsiranda ant stalo. Kiek nusiraminę svečiai, kurių dėl mandagumo vis dėlto atsiprašoma, susirenka instrumentus bei kitus daiktus ir skuba į Vana-Vigala Estijoje užbaigti turo po Baltijos šalis. Palinkime jiems gero koncerto, jie savo ruožtu dar pagiria vakarykštę “puotą” ir išvyksta. Dabar, jau po užtarnauto poilsio (na, į pensiją dar nesiruošiu), kurį iškeičiau į FEAR FACTORY šou Taline, kyla mintis, kad metalo muzika tarsi įgavo antrąjį kvėpavimą. Todėl ne laikas atsisveikinti, tik pasakyti: iki naujo geležinio sezono!