DISHARMONIC ORCHESTRA eina pirmyn ir toliau ardo muzikos harmoniją

Prieš 15 metų iš Austrijos atsklido visus harmonijos kanonus ardanti muzika, kuriama trijų draugų – vokalisto/gitaristo Patricko Klopfo, bosisto/vokalisto Herwigo Zamerniko ir būgnininko Martino Messnerio. 1987 m. sudarę ištisą disharmonijos orkestrą, kitaip tariant, įkūrę grupę DISHARMONIC ORCHESTRA, ir sėkmingai išleidę 3 albumus, 1994 m. vaikinai nutilo net 8 metams. Ir kai mūsų ausys, atrodo, prisitaikė prie harmonijos, jos ardytojai sugrįžo ir žengė pirmyn su nauju darbu “Ahead”. Tai įvyko 2002 09 09. Tai kokia gi ta atsinaujinusi disharmonija?

Albumą sudaro net 13 kompozicijų, bet jos nėra ilgos, ką rodo disko trukmė (47:48). Tačiau šios kompozicijos tokios įvairios, kad kalbėti apie disko vientisumą nėra prasmės. Įdomus ir albumo apipavidalinimas. Viršelyje – stilizuotos mašinos, kurių priekyje kyšo šaržų pavidalo muzikantų veidai. Grupės tinklapyje (www.disharmonic.com) šios mašinos važinėja po ekraną. Ant disko – švytuoklė, kuri pasitinka ir grupės svetainės lankytojus. Knygelė stora, nes kiekvienam kūriniui skirtas atskiras puslapis. Ne veltui, kadangi kiekviena kompozicija vaizduojama atskiru paveikslu, tekstai čia nereikšmingi (kai kur jų visai nėra).

Diskas prasideda kūriniu “Plus One”. Tolumoje, elektroninių garsų fone, pasigirsta gitaros grojimas. Nežinant galima pagalvoti, kad tai elektronikos stiliaus grupė. Tačiau disharmonijos dvelksmas viską išduoda. Grojimas garsėja, garsėja. ir… visų instrumentų skambesys jau neabejotinai rodo, kad grupė groja technišką death metalą. Nors girdimas vienas motyvas, taktas po takto įsijungia įvairūs pypsėjimai, šniokštimai ir kiti triukšmą sudarantys garsai. Keista, bet ta disharmonija vis tik yra “harmoninga”, nes grojama labai techniškai. Garsas ir toliau didėja, kol gabalas baigiasi netikėtu nutrūkimu.
“R.u.s.m.t.s.i.m.” Hm, suprask kaip nori. Tiek pavadinimą, tiek muziką, nes gabalas trunka mažiau nei minutę. A la techno death/grind metalas, matyt, prisiminti seni laikai, kai DO stilius buvo vadinamas būtent taip.

“Supervision”. Gitariniai rifai tipiški death metalui, nors “kapotas” ritmas ir vokalas labiau būdingas hard core grupėms. Šiame gabale gana dažna ritmo kaita ir techniškas grojimas, tačiau akordai specialiai sudėlioti taip, kad būtų disharmonija, kurią dar labiau paryškina elektronikos garsai. Viso kūrinio ritmas gana lėtas ir muzikiniu požiūriu įvairovė nedidelė, tačiau visumoje skamba labai brutaliai.

Toliau – “Nine9Nine”. Kas tai, gal apverstas 666? Švelni fleitos melodija ir neharmoningi balsai. Gitaros ir mušamųjų derinys dvelkia harmonija, tačiau įsijungęs brutalus vokalas tarsi “perplėšia” ją. Elektroniniai garsai gabalui priduoda industrinio prieskonio, kuris visai netikėtas. Pagaliau prasideda tikra erzelynė, garsų chaosas, pasigirsta kažkoks burzgesys, o instrumentai skamba tarsi nesuderinti. Čia nuskamba gana harmoningas instrumentinis intarpas, bet Disharmonijos orkestrui tas netinka, todėl viską “perskrodžia” įkyrus zyzimas, po to ausį ima rėžti lyg elektrinio pjūklo džeržgimas ir…pabaiga.

Penkta kompozicija – “Grit Your Teeth”, kurios pradžia neturi jokio ryšio su death metalu, jau greičiau su paprastu roku. Bet įtampa auga, muzika sunkėja, nors vokalas nėra brutalus. Grojimas labai techniškas, ir apskritai tai vienas mažiausiai brutalių gabalų šiame albume, kuriame nuolat balansuojama ties riba metalas/ne metalas. Vietomis net primena ritualinius šokius. Muzikos motyvų kaita minimali, o kai ji pasidaro intensyvesnė, viskas netikėtai baigiasi.
“Keep Falling Down” galima pavadinti klasikinio death metalo kūriniu, kuris vietomis labai panašus į DEATH kūrybą, nors vokalas labiau core’inis. Tai pats death’iškiausias gabalas visame diske. Pragrojimai vėl rodo, kad tai techniško metalo komanda, tačiau specialiai sudaromas nesusigrojimo įspūdis, vis ta disharmonijos atmosfera, kaip ir priklauso grupei tokiu pavadinimu. Čia pirmą kartą pasigirsta sudvejinto vokalo partijos, nes man jau ėmė darytis keista, kodėl du grupės nariai įvardinti ir kaip vokalistai. Po to seka ilgas instrumentinis motyvas – vėl gryniausias death. Įsijungia “kapotas” vokalas – hard core elementas, paskui ir antras. Bent jau man šis gabalas yra vienas įdomiausių šiame diske.

“Dual Peepholes”. Gitara pradžioje skamba kaip akustinė, daug elektronikos, programuoti būgnai. Burzgesys ir visokie pypsėjimai, labai būdingi industrinėms grupėms. Ir labai mažai ryšio su metalu, atrodo, techno stiliaus gabalas. Gitaros skamba kaip išderintos, melodija su pertrūkiais. Taigi, vėl visiška disharmonija. Gabalas vienodas ir, sakyčiau, vienas nuobodžiausių albume.

Na, o dabar pasukite galvą, ką gi reikštų aštuntojo pavadinimas, “If This Is It, It Isn’t It, Is It?” Arba pabandykite ji greitai susakyti. Koks pavadinimas, tokia ir muzika. Viskas labai brutalu, įskaitant ir vokalą, ir tempas itin greitas. Nespėji gerai susivokti, kai gabalas pasibaigia. Žodžiu, totalus grind stilius.
“Idiosyncrated” galima apibūdinti kaip vieną brutaliausių ir pasižyminčių didžiausia įvairove naujojo DO darbo kūrinių. Be geros brutalumo dozės čia išgirsite lyrišką, o vėliau – “sintetinį”, per sintezatorių perleistą vokalą, kažkokį mechaninį kalimą, neharmoningus gitaros rifus ir klavišinius, kurių melodingu grojimu gabalas užbaigiamas. Man tai labiausiai patikęs kūrinys šiame diske.
Taip, grupės pavadinimas “įpareigojo” sukurti ir tokį gabalą, “The Love I Hate”. Tik paklausykit, kokia lyrika: “I hate you…so much right now…”, po to “I love you… so much right now…”. Abi šios frazės kartojamos. Ši kompozicija išsiskiria tuo, kad čia dominuoja boso, o ne solo gitaros partijos. Vėl girdimi du vokalai, būgnų ritmas mechaniškas, esama ir klavišinių. Nors gitariniai rifai būdingi net melodingam death metalui, industriniai garsai ir iškraipytas gitarų skambesys nuolat primena, kad negali būti kalbos apie jokią harmoniją. Turbūt pats disharmoniškiausias kūrinys.

“Pain Of Existence”. Būties skausmingumą čia perteikia grojimas grind/death stiliumi. Brutalu, labai brutalu, kaip sakoma, be jokių “prošvaisčių”. Net vokalas brutalesnis negu kituose gabaluose. Bet, kaip ne keista, tai vienas harmoningiausių gabalų albume, jei taip galima pasakyti. Tik vėlgi trumpas. Tai tarsi perspėjimas: neįsijauskit į tą harmoniją, vis dėlto čia Disharmonijos orkestras.

Dvyliktasis – “Mindshaver”. Visame gabale girdimas toks garsas, kuris tiesiog “gręžia” smegenis. Tą efektą dar sustiprina du vokalai, kurių vienas core’inis, o kitas – per sintezatorių. O kaip su disharmonijos doze? Na, sutikite, techniškas, melodingas motyvas ir švelnūs smuiko garsai – nelabai harmoningas derinys su tokiais vokalais.

Ir “I.m.s.m.t.s.u.r.” Paskutinis galvosūkis. Grind gabalas, kuris baigiasi taip greitai, kad tesuspėtumėt tik jo pavadinimą parašyti.

“Ahead” turėtų būti įdomus ir priimtinas ne tik metalo gerbėjams. Tai didele įvairove pasižymintis diskas, kokio dar neteko girdėti. Muzika išeina toli už techniško death/grind stiliaus ribų. Stebėtina, kad visą šią technišką ir įdomią disharmoniją sukūrė trys žmonės. Pasirodo, net ir knygelės bei disko apipavidalinimas yra pačių muzikantų darbas!

Taigi, jeigu jūsų ausys neišlepintos gražių melodijų ir nesate griežtai nusistatę prieš metalo, roko bei elektronikos sintezę, ieškokite šio disko ir paklausykite. Manau, daugeliui tai bus toks pat malonus atradimas, kaip tai atsitiko man. Ir nebrangus, nes diską pagal licenziją perleido rusų firma “Irond”.

DISHARMONIC ORCHESTRA “Ahead”
Nuclear Blast, 2002. Trukmė 47:48

1. Plus One
2. R.u.s.m.t.s.i.m.
3. Supervision
4. Nine9Nine
5. Grit Your Teeth
6. Keep Falling Down
7. Dual Peepholes
8. If This Is It, It Isn’t It, Is It?
9. Idiosyncrated
10. The Love I Hate
11. Pain Of Existence
12. Mindshaver
13. I.m.s.m.t.s.u.r.