DIOCLETIAN „Doom Cult“ – rekomenduojama klausytis tamsoje

Naujoji Zelandija niekada pernelyg nesublizgėjo savomis grupėmis mano ausyse. Na, taip, pavienių perlų, kaip ULCERATE, galima atrasti visur, bet kažko tikrai pridaužiančio ir traiškančio taip ir neteko aptikti (gali būti, kad klystu). Recenzijos herojai jau kurį laiką reiškėsi pogrindyje leisdami demo kasetes, EPakus, tačiau pirmas albumas visada yra iššūkis. Vien tai, kad „Invictus Productions“ (aš buvau beveik garantuotas, kad tai bus „Nuclear War Now!“) apsiėmė leidyba, jau šį tą reiškė.

Albumas yra intensyvus nuo pradžios iki galo. Tiek greitos, tiek lėtos vietos skamba slegiančiai ir tankiai. Būgnijimas yra duslus ir įvairus – įžvelgiu J. Read (REVENGE, CONQUEROR) įtaką. Kompozicijų architektūra – individuali, naratyvinė ir kažkodėl asocijuojasi su ORDER FROM CHAOS (stilistiniai skirtumai, aišku, akivaizdūs). Rifai, kartais pametantys minimalių neoklasikinių užuominų, varijuoja nuo lėto CYANIDE-iško INCANTATION-iško doomo (sic) iki intensyvaus tremollinimo, bet variacijų yra įvairių. Vemiantis vokalas, paslėptas po gitarinio smurto srove, užtiktina maksimalią destrukciją. Pagaliau užfūzuotas ir iškeltas bosas, atliekantis nemažą darbą, lyg buldozeris stumia viską pirmyn.

Šiaip ar taip grojama unikaliai ir komplikuotai. „Doom Cult“, žvelgiant į šių dienų pogrindį, labiausiai primena BLASPHEMOPHAGHER ir BESTIAL RAIDS stilistiką, nors įtakos, greičiausiai „pareina“ iš senesnių grupių, kaip SARCOFAGO ar BESTIAL WARLUST. Žinoma, grojant tokį stilių, per daug nušlifuota garso kokybė viską sugadintų, taigi džiugu, kad išsaugomas grubus skambesys. Muzika taip pat papildoma įvairiais industriniais „semplais“ ar karo garsais – sprogimais ir sirenomis, kas prisideda prie atmosferos sutankinimo. Nepaskutinėje vietoje ir bičų įvaizdis: gobtuvai, war-paintas, kulkų diržai ir panašūs atributai – pasidaro aišku, kad DIOCLETIAN yra griežtai nustatę savo muzikai estetines ribas ir kryptį, taigi įvairios detalės viena kitą tik papildo.

Susimąsčiau, kodėl tokia komplikuota muzika nėra (ir negali būti) vadinama progresyvu, – argi ne tai yra jo apibrėžimas? Per mažai IQ? Neprotingi tekstai (aaaa, jie nori sugriauti pasaulį!!)? Didelis dėmesys įvaizdžiui, ne tik muzikai? Tampa aišku, kad DIOCLETIAN veikia per instinktus, o ne per mąstymą. Jei gyvo pasirodymo nesugadintų padėkos ir kalbėjimas tarp dainų (gal to ir nėra, nežinau), koncerte viskas turėtų skambėti beprotiškai.

Rekomenduojama klausytis tamsoje, maksimaliai atsukus garsą, paminėtų grupių, išskyrus ULCERATE, fanams.

Pora dėmesio vertų faktų:

VK iš DIOCLETIAN prisijungė prie grandų BLASPHEMY kaip bosistas. DIOCLETIAN „rehearsal“ klipe galima pamatyti BEHERIT frontmeną Nuclear Holocausto Vengeace, aplankiusį grupę jo kelionių po pasaulį metu.

DIOCLETIAN – „Doom Cult“
© „Invictus Productions“, 2009

1. Doom Cult
2. The Ironfist
3. Oath To Ruin
4. Deathstrike Overkill
5. Werewolf Directive
6. Antichrist Hammerfist
7. Bullet Vomited
8. Baphocletian
9. Heretics

Trukmė: 33:33