DIMMU BORGIR “Death Cult Armageddon”- himnas pasaulio pabaigai

Black metalas buvo visoks: piktas, pagiežingas, beprotiškas, pasiutęs, bet dar niekada jis dar nebuvo toks iškilmingas ir pompastiškas. Sakyčiau, tai būtų paskutiniai epitetai, kuriuos pasirinkčiau, apibūdindamas tokį stilių. Na ir ką? Atėjo Dimmu Borgir ir viską… ne, neapdergė. Pakeitė. Dabar archangelas Azraelis, per pasaulio pabaigą, vietoj to, kad pūstų savo musių nutupėtą ir per tūktantmečius surūdijusį trimitą, galės tiesiog į savo angeliškąjį muzikinį centrą įkišti paskutinį “burgerių” albumą ir eiti “dubasinti” išsigimusios žmonijos, skambant “ Progenies of The Great Apocalypse” ar “Cataclysm Children”. Šis albumas tai kažkas nepaprasto! Nemėgstu giedoti ditirambų net ir tiems darbams, kurie man patiko ( per daug jau primena mokyklinius rašinėlius), bet šiam albumui padarysiu išimtį. Puiku tiesiog viskas: nepriekaištingas Šagrato vokalas( tiesa, šįkart jis perdaug piktnaudžiauja balso sintezatoriumi, bet bendro vaizdo tai tikrai negadina), klavišiniai, – būtent jie ir suteikė “Death Cult Armageddon” tokį iškilmingą ir nerealų skambesį. Žinoma, Dimmu Borgir pasinaudojo ir Prahos simfoninio orkestro paslaugomis, to paties, kurį savo laiku samdė ir Cradle Of Filth, įrašinėdami savąjį “Damnation And The Day”. Vargšeliai muzikantai buvo priversti kęsti iš pradžių vienus bliakerius, po to ant jų galvų nukrito ir Dimmu Borgir…

Negaliu nepaminėti ir Niko Barkerio darbo- žmonės taip groti negali! Dabar aš suprantu, kodėl daugelis laiko šį būgnininką vienu geriausių pasaulyje. Larsas Ulrichas buvo paliktas toli užpakalyje…Tiesa, eks “Kreidlas”, o dabar ir eks “Burgeris”, neseniai susikrovė lagaminus ir dingo nežinoma kryptimi, palikęs grupę ant ledo pačiame turo viduryje.
Atskirai norisi paminėti ir “Progenies…” vaizdo klipą, pakėlusį metalinių video kūrybą į naują lygį. Tiek klipo biudžetas, tiek kosminiai užmojai parodė, kad net tokios nepopuliarios muzikos ( per muzinius kanalus pamatysi nedažnai) video gali būti kažkas daugiau, nei pafilmavimas kokiame nors koncerte.

Žinoma, dažnas metalistas, mane sugėdins, primindamas, kad Dimmu Borgir nėra tas tikrasis “bliakas”. Pasakys, kad tai toks pat pop black, kaip ir Cradle Of Filth… Nė velnio! Visų pirma- būtent Dimmu Burger kūryba leido black metalui išlįsti iš pogrindžio ir tapti žinomam ne vien Skandinavijoje ir ne vien metalistų, jei taip galima elitui, klausančiam daugiausiai ekstremalią muziką. Tai, kad black metalas pasiekė “plačiąsias mases” galima vertinti ir teigiamai, ir neigiamai. Iš vienos pusės tai daugiau saviraiškos laisvės muzikantams ir mažiau suvaržymų, iš kitos- atsirado daug talentingų komersantų, kurie pamatė progą užsidirbti ten, kur konkurencija mažesnė. Na, galų gale komercija yra progreso variklis, o tie, kas pradėjo klausyti “bliaką” nuo Dimmu Borgir ar Cradle Of Filth, galų gale priaugs ir iki Immortal ir iki Burzum. Bent jau tikėsimės…

Track List:
1. Allegiance
2. Progenies Of The Great Apocalypse
3. Lepers Among Us
4. Vredesbyrd
5. For The World To Dictate Our Death
6. Blood Hunger Doctrine
7. Allehegens DØD Helveds Rike
8. Cataclysm Children
9. Eradication Instincts Defined
10. Unortodox Manifesto
11. Heavenly Perverse
12. Satan My Master ( Bathory Cover)

Nuclear Blast Records 2003 Reitingas 10/10