Devintasis „Kilkim žaibu“ – su kalavijais, žemaičių meškomis ir senoviniais ritualais

Foto: Crazyte. Daugiau foto: čia >>

Ką birželio pradžioje veikia nemažas būrys sunkiosios muzikos gerbėjų ir besidominčių senovinių kovų subtilybėmis? Be abejo, traukia į gimtinės šiaurę, senovinę Žiemgalą, kur šiemet jau devintą kartą vyko vienadienis ir kol kas vienintelis lietuviškas „open air“ festas. Taigi birželio 7-ąją vėl kilom žaibu ir kritom plūgu. Kai kas gal ir akėčiomis, o buvo taip…

Pusiaudienį „Plūgo brolių“ aikštelė jau nebesutalpina transporto, mat dalis dalyvių atvyko išvakarėse. Taigi apstatomi visi patvoriai ir iš karto aiškėja, kad, ko gero, bus pasiektas savotiškas šio festivalio lankomumo rekordas. Statomos palapinės, kurių mikliai pridygsta kaip grybų, net netoliese meškų narvo. Reikia gi liaudžiai ekstremalių pojūčių, ar ne? Tikriausiai niekas nesigalynėjo su šiais žemaičių simboliais, bet pažiūrėti į gauruotąsias vis susirinkdavo smalsuolių grupelės. Na, po to užkanda prie vietinio ar atvežtinio alaus bokalų, o netrukus jau ir pagrindinis veiksmas prasideda. Ne ne, neišgąsdinom mes čia užsukusių vestuvininkų ir ekskursantų…

Šį kartą važiavau į „Kilkim žaibu“, vedina užmačių konkrečiai pamatyti tam tikras grupes, o likusių sąskaita (tegu nesupyksta pastarųjų nariai) tiesiog pailsėti palapinėje ar kur nors toliau nuo scenos. Beje, apie pastarąją – šiemet ji persikėlė į kitą vietą, prie tvenkinio. Ir, bent jau mano manymu, sprendimas labai vykęs. Jau vien dėl to, kad ši scena montuojama, didesnė ir patogesnė. Praleidžiu nemačiom ir negirdom „kovarnių“ ir „varingių“ kalavijų žvangesį. Taip pat kitų dalyvių, ne mano, dėmesio sulaukia „vilkai ir aulai“ (čia taip vadinamos latvių grupės VILKI ir AULI).

Galiausiai atokiau puikiai girdisi ir gerai pažįstami ŽALVARINIO akordai, taigi prie scenos nupėdinu, pradėjus groti latviams URSKUMUG. Kažkuo patrauklūs šie „velniai“ (aišku, ne vaizdeliu, mat maišiniai apdarai ir suodini veidai gali nebent atgrasyti). Tiesiog jų vadinamasis tribal black metalas įdomus, ne visai standartinis ir „vežantis“. Taigi per tą valandžiukę neblogai „įšylu“ ir jau dairausi estų THARAPHITA.

Šie seniai pažįstami blekeriai/pagonys mano visada laukiami, nors groja senuoju stiliumi ir originalaus čia mažai ko esama. Tikriausiai jie patraukia savo techniškumu, smagiomis dinamiškomis kompozicijomis ir geru draivu. Linksmybės kaip reikalas įsivažiuoja, galvosūkis / plaukakratis vyksta ir scenoje, ir šalia jos, įsijaučia ir sėdintieji ant kalvelių. Taigi išties uždegantis pasirodymas.

Ech, tas vizų režimas… Sukliudo atvykti turbūt daugelio lauktiems ukrainiečiams NOKTURNAL MORTUM, taigi tenka verstis su vietinėmis pajėgomis. Na, o jos irgi šaunios, ne veltui OBTEST vardas nusipelno pagarbos. Po ilgoko ir kruopštaus pasiruošimo karžygiai „tvoja“ iš peties. Kas gi nežino „Ąžuolo“, „Vedlio“, „Sakalo vaikų“, „Geležinio vilko“, „Devyniaragio“, „Anapus Nemuno“, „Aukos seniems dievams“… Siaučia visi, tikras smagumėlis. Jau ir sutemos nusileido, tad ir apšvietimo efektai sudaro atitinkamą įspūdį. Kažkodėl kuo toliau, tuo labiau neprailgsta OBTEST šou. Išprašomas bisas ir jis toks pat vežantis, o pats atrodai šviežias, nuovargio kaip nebuvę. Taip ir toliau!

O toliau buvo senoviniai ritualai. Belgiški. Tai veteranai ANCIENT RITES (AR) pagaliau apsilankė mūsų žemėse, pasiryžę paskleisti laiko patikrintą „viduramžių pagoniško metalo“ skambesį. Tegul ne tokiomis gausiomis pajėgomis, kaip rodo nuotrauka. Štai tada ir užverda tikra pekla. Muzikantai, nepaisant solidoko amžiaus, duodasi po sceną kaip pašėlę. Čia pat prie jos ir pogo košė verda, vyksta ir imtynių pratybos, ir tiesiog varžybos dėl patogesnės vietos. Kur gi ne, juk smagu kartkartėmis sukirsti rankomis su Guntheriu Theysu ar paliesti gitaros grifą. Vyručiai tikri šaunuoliai, iki šiol kuo puikiausiai prisimenu visas teigiamas emocijas, apėmusias per ir po AR pasirodymo. Ko vertas vien vokalisto šuolis į žiūrovų masę ir draugiškas glėbesčiavimasis su visai įsisiautėjusia publika! O paskui vyko mediatorių ir būgnų lazdelių „dalybos“. Kai kam palikusios atitinkamas žymes ant rankų ir kelių, bet kartais aukų pareikalauja ne vien mada. Sakykim, kad tai vienas iš smagaus „pabujojimo“ akcentų…

ALTAJA tampa dar viena poilsio „stotele“, ypač žinant, kad veiksmas kažkiek vėluoja, NAHASH mėgsta itin ilgus pasiruošimus, o ir gros gerą valandą. Taigi paskutinė pertrauka prieš siautulingą tamsių jėgų įsiveržimą. Jo tenka išties ilgai laukti, bet verta. Taigi pirmyn, „Ammono karaliau“! Tai dar viena pagyrimo nusipelnanti mūsų grupė. Kiek bežiūrėčiau NAHASH šou, kurie patrauklūs ir scenografija, ir efektais, kaskart atrandu kažką netikėto ir įspūdingo. Ir dabar kažkaip ypatingai žiūrisi tie liepsnos pliūpsniai ir juodais apsiaustais vilkintys „juoduliai“. Na, o muzikos požiūriu čia viskas aišku – tamsu, pikta, aršu… ir nepriekaištinga. Neverta tuščiažodžiauti, šios komandos skambesys kalba už save…

Rytas vėsus, bet gražus. Toli girdisi balsingas varlių „orkestras“. O išganingoji žuviene, kaip laiku daugeliui tu numalšinai rytinį alkį… Ypač kai laukia netrumpas kelias. Nagi, kad jau atsidūrėm tose platumose, užsukam dar į Kryžių kalną (sakykim, „atgailauti“ po velniškos fiestos), į mistiško skaičiaus 7 saugomą „Velnių malūną“ Šeduvoje ir į Burbiškio dvarą. O paskui jau namolio. Dabar gi malonu girdėti, kad per čia aprašytus įvykius niekas rimtai nenukentėjo, nieko žalingo nepridirbo ir dargi žmonių išties rekordinis skaičius susirinko. Taigi lauksim dešimtosios fiestos, sako, jubiliejai įpareigoja siurprizams…