DEF LEPPARD Vilniuje gerbėjus apibarstė cukrum ir romantiškom baladėm

Gegužės 17 d. daugumai Lietuvos ir kitų šalių roko gerbėjų įsimins ilgam, mat Vilniuje griaudėjo viena garsiausių roko grupių DEF LEPPARD. Vienintelis Baltijos šalyse ir pirmasis Europos turo tvarkaraštyje koncertas į „Siemens“ areną surinko bemaž pilną, 8 tūkstančių gerbėjų salę. Jau trečią kartą Vilniuje viešintys roko grandai po 7 metus užsitęsusios pertraukos gerbėjus apibėrė ne tik cukrumi, bet ir garsiausiomis savo dainomis.

Garbė apšildyti vakaro svečius teko lietuviams REBELHEART. Per pusvalandį trukusį pasirodymą akustinių gitarų garsais pamaloninę melomanų ausis, jį užbaigė bene kiekvienam žinoma balade „Ilgas kelias“. Publika negailėjo ovacijų ir pritarė muzikantams, dainuodami priedainius kartu.

Punktualieji britai, kaip ir žadėta, į sceną užlipo 21:00 ir koncertą pradėjo 1983-ųjų albumo „Pyromania“ hitu „Rock! Rock! (till you drop)“. „Animal“, „Let It Go“, „Foolin’“ – DEF LEPPARD tikrai žino, kas patinka publikai, todėl grojaraštis buvo sudarytas kuo puikiausiai. Asmeniniai lūkesčiai buvo išpildyti, pasigirdus pirmiems „Promises“ akordams ir po šios dainos sekusioms dar kelioms baladėms, tarp jų ir „Love Bites“. Koncertui įpusėjus ir tik vokalistui Joe Elliotui likus ant scenos su akustine gitara, nuskambėjo akustinė 1996-ųjų albumo „Slang“ dainos „Two Steps Behind“ versija.

Atrodo, jog geriausius savo „perliukus“, grupė DEF LEPPARD paliko koncerto pabaigai: „Hysteria“ su ypatingom nuotraukom ir kitais vaizdais iš aštuoniasdešimtųjų dideliuose ekranuose už muzikantų nugarų, „Let’s Get Rocked“ su energija trykštančia kiekvieno grupės nario veide ir „Pour Some Sugar On Me“ su jau tradicija tapusiu „cukraus lietumi“. Po nežymios pertraukėlės skandalingieji britai grįžo dar kelioms dainoms: „Rock of Ages“ ir „Photograph“. Pasibaigus koncertui vokalistas patikino gerbėjus, kad į Lietuvą dar sugrįš: „Laukite, ir mes sugrįšime“.

Roko grandų koncertas pralėkė greitai kaip gražus sapnas. Kadangi esu ilgametė DEF LEPPARD gerbėja, tai buvo lyg svajonės išsipildymas, o ir dainų sulaukiau bemaž visų, kurias norėjau išgirsti (trūko tik „Women“). Tai nebuvo kažkoks grandiozinis šou su pirotechnikos elementais ar konfeti lietumi, bet to ir nereikėjo. Muzikantai atsiskleidė tokie, kokius mes juos ir mylime, kurių dainas dar ilgai niūniuosime sau po nosim, o baladėm liūliuosime savo mylimuosius.