DEEP PURPLE – vieni iš trijų hard roko banginių

Beveik keturiasdešimties metų istorija; daugiau kaip 100 milijonų parduotų albumų; įrašas Guinesso rekordų knygoje kaip garsiausios grupės, mat koncerte buvo išspaustas 110 decibelų garsas (100 decibelų jau pavojinga gyvybei); aukščiausios vietos bendruosiuose topuose – visu tuo gali pasigirti hard roko legenda DEEP PURPLE.

Neabejotina, jog legendinė britų grupė kartu su tautiečiais LED ZEPPELIN ir BLACK SABBATH yra įžymiausi hard roko stiliaus grandai, sukūrę šį stilių ir padėję pamatus visai sunkiajai muzikai. Visos šios grupės gana skirtingos, turėjo individualius stilius bei pasižymėjo nepriekaištingai aukštu techniniu lygiu. „Tamsiai Purpuriniai“ iš jų išsiskyrė savita dinamika, galingais klavišiniais, kurie puikiai konkuravo su gitara tiek ritmo sekcijoje, tiek solo, labai savito stiliaus gitaros virtuozu, galinga ritmo sekcija ir puikiais individualiais vokalais.

DEEP PURPLE istorija siekia net 1968 metus. Iš pradžių tai buvo įžymaus grupės SEARCHERS būgnininko Chris Curtis sesijinis projektas, tačiau muzikantas nuėjo savo keliu. Grupę tuo metu sudarė jau profesionalais laikomi puikus gitaristas Ritchie Blackmore, vokalistas Rod Evans, bosistas Nick Simper, klavišininkas Jon Lord ir būgnininkas Ian Paice.

Tais pačiais metais rugsėjį pasirodo pirmas LP albumas „Shades Of Deep Purple“, kurio pusę medžiagos sudaro koveriai. Iš pradžių grupei veikė taisyklė „tėvynėje pranašu nebūsi“, tačiau Amerikoje visiškai netikėtai albumas su savotišku psichodeliniu skambesiu šokteli net į Top 5. O Joe Southo perdaryta daina „Hush“ tampa ne tik pirmuoju rimtu grupės hitu, bet savo skambesiu kažkuo primena būsimą tipišką PURPLE hardo skambesį.

Sekančiais metais išleidžiami net du psychedelic roko dvasia persmelkti albumai. „The Book Of Taliesyn“ vėl papuola į amerikietišką Top 40 su Neil Diamond koveriu „Kentucky Woman“, tačiau kitas albumas, pavadintas tiesiog „Deep Purple“, vos pasiekia 162 vietą.

Taigi 1969-ųjų vasarą po gastrolių Amerikoje vyrukai grįžta į tėvynę ir užsiima rimta reorganizacija. Įvyksta pirmas galvų kritimas ir iš grupės pasitraukia Rod Evans bei Nick Simper, o juos pakeičia grupės EPIZODE SIX nariai – perspektyvus jaunas vokalistas Ian Gillan, lengvai išspaudžiantis tris su puse oktavas, ir rašanti rimtus tekstus būsima Anglijos bosistų pažiba Roger Glover, kuris be to pasirodo esąs geras muzikinių idėjų generatorius ir didele dalim prisideda prie naujos grupės kūrybos ir skambesio.

Pirmasis antros sudėties (Mk II) muzikinis tvarinys, kurio kūryba daugiausiai užsiėmė Jon Lord (jis kartu su Ritchie niekada neslėpė savo polinkio klasikinei muzikai), buvo grandiozinis albumas „Concerto For Group And Orchestra“, įrašytas kartu su britų Karališkos filharmonijos orkestru „Royal Philharmonic Orchestra“ ir išleistas 1969-ųjų rudenį. Tai vienas pirmųjų monumentalių kūrinių, apjungęs klasikinę simfoninę ir roko muziką į visumą. Albumą gerai įvertino muzikos kritikai, apie DP pradėta rašyti kaip apie rimtus aukšto lygio perspektyvius muzikantus. Tačiau pats albumas didelės komercinės sėkmės nesusilaukė.

Tuo metu grupė taip pat rimtai dirbo prie naujojo studijinio albumo, padariusio dar vieną perversmą muzikos istorijoje. Albumas buvo kuriamas ilgai ir su pertrūkiais. Kruopščiai atidirbamas kiekvienas gabalas, o prieš įrašant patikrinamas koncertuose. Tame tarpe Gillanas įdainuoja pirmosios ir, ko gero, geriausios legendinės Andrew Lloyd Webber roko operos „Jesus Christ Super Star“ versijos pagrindinį Kristaus vokalą.

Ir štai pagaliau 1970 m. birželį DEEP PURPLE į rinką išmeta singlą „Black Night“ su visiškai pasikeitusiu sunkiu rifiniu gitaros skambesiu, galingu ritmu ir stipriu vokalu. Pastarasis iš karto šauna į britų pop čartus. Po jo iškart pasirodęs albumas „Deep Purple In Rock“ prilygo sprogusiai bombai. Kurdami albumą vyrukai specialiai ieškojo visokių tuo metu įmanomų priemonių, kad skambesys būtų kuo šiurkštesnis ir sunkesnis. Stiprintuvai visą laiką dirbo su perkrovomis ir iškraipymais, negailėta sunkių rifų, rėkiančio vokalo, neįprastai šiurkštaus elektrinių vargonų skambesio ir dundančios ritmo sekcijos. Kompozicijos daugiapakopės, ilgos ir sudėtingos, viskas tvarkingai sudėliota ir profesionaliai sugrota bei papuošta puikiomis soluotėmis. Reikia pažymėti, kad skirtingai nei LED ZEPPELIN ar BLACK SABBATH, kurie buvo žymiai labiau orientuoti į bliuzą, DP skambėjo daug dinamiškiau ir greičiau. Jau pirmas albumo gabalas – galingas ir permainingas greitukas „Speed King“ pranašauja būsimą speed metalo erą. O tokie dalykai, kaip „Bloodsucker“ ar „Into The Fire“ tuo metu leidžia grupei varžytis dėl sunkiausios grupės titulo.

DEEP PURPLE gali pasigirti ir stipriais tekstais. Vienas pavyzdžių – pakilusio protesto prieš Vietnamo karą įkarštyje sukurtas jausmingas ir ryškiai antikarinis „Child In Time“. Tai, ko gero, vienas geriausių ir įžymiausių ne tik albumo „In Rock“, bet visos grupės kūrybos tvarinių ne tik dėl tematikos ar sudėtingos struktūros, bet ir dėl tų neįtikėtinų stebuklų, kuriuos atliko Gillanas su savo balsu, gana lengvai „parėkęs“ kelių oktavų diapazone be jokių techninių, specialiųjų efektų pagalbos.

„In Rock“ per metus nesunkiai parduodamas daugiau nei milijono tiražu (tais laikais tai – milžiniškas skaičius) ir pakyla iki anglų albumų topų ketvirtos vietos. Iš trisdešimtuko neiškrenta beveik metus, kol jo nepakeičia kitas studijinis darbas „Fireball“, pasirodęs 1971-ųjų gegužę. Pastarasis – tai loginis pirmtako tęsinys, įrašytas kiek švariau, tačiau išlaikęs visas galingo hard roko tradicijas. Albumas prasideda tituliniu greituku ir padovanoja tokius klasikinio hardo šedevrus, kaip „The Mule“ ir „Fools“. Vinilas kaip meteoras praskrenda per Europos ir Amerikos topus ir parodo, kad Purpuriniai žada ilgam įsitvirtinti roko elite. Pasipila masė singlų „Demon‘s Eye“, „Strange Kind Of Woman“, kurie tampa hitais.

Tačiau tai dar ne viskas. 1972-ųjų metų kovo mėnesį pačiame hard roko eros klestėjimo įkarštyje pasaulį išvysta roko klasika tapęs albumas „Machine Head“, iš karto tapęs multiplatininiu. Beveik visose civilizuotose šalyse jis aplanko aukščiausias topų viršūnes, o pagrindinėje to meto roko muzikos kalvėje Anglijoje užkopia į pirmąją vietą, Amerikoje – į pirmą dešimtuką. Kaip įprasta DP albumams, jį pradeda šaunus greitukas „Highway Star“. O žinomiausias gabalas, tapęs hard roko himnu – „Smoke On The Water“. Pastarasis gimė Šveicarijoje, kur grupei teko pamatyti gaisrą, kai per Frank Zappa koncertą sudegė šalia ežero esantis „Casino Montreux“ kartu su visa šios roko legendos aparatūra.

Tačiau tai dar ne viskas. DEEP PURPLE tuo metu garsėja ne tik savo albumais, bet ir įspūdingais koncertais, kurie kartais priminė ne tik roko, bet ir džiazo grupės pasirodymus. Kiekvienas koncertas pasižymėjo individualumu, o gerbėjai visada galėdavo sulaukti netikėtų improvizacijų, kuriose pasireikšdavo visi grupės nariai. Kai kurios ir taip gana ilgos kompozicijos užsitęsdavo iki pusės valandos. Įvairūs šou elementai, pvz., gitaros ir vokalo dvikovos, Ritchie gitaros daužymas ar Jon grojimas keliais instrumentais, kaitino publiką. To įrodymas – gyvai įrašytas koncertas Japonijoje, kur grupė susilaukė ypač didelės sėkmės, pavadintas „Made in Japan“ ir išleistas 1972 m. rudenį, dabar laikomas vienu geriausiu visų laikų koncertinių įrašų.

Reikia pastebėti, kad muzikinis lygis buvo toks aukštas, jog tuo laikotarpiu grupės nariai vienas po kito ėmė papulti į prestižinių muzikos leidinių geriausių muzikantų sąrašą. Gillanui nebuvo pagailėta geriausio metų vokalisto, Lordas ilgam užsitikrino vietą geriausių roko klavišininkų sąraše, o Ritchie dėl ypatingai aukšto techninio lygio ir nepakartojamos savitos gitaros technikos ir skambesio gavo hard roko gitaros karaliaus vardą bei keliems dešimtmečiams ne tik užsitikrino vietą geriausių pasaulio gitaristų dešimtuke, bet ir dažnai užimdavo pirmąją vietą.

Sekantis vinilas „Who Do We Think We Are“ su hitu „Women From Tokyo“ išleidžiamas 1973-iųjų vasarį. Tačiau begaliniai koncertai ir darbas (vien Amerikoje per 1972 m. buvo surengti šeši turai) davė ir neigiamų rezultatų – nuovargis sukūrė psichologinę įtampą grupėje ir po koncertinio turo Japonijoje birželio mėnesį Gillan palieka grupę pačioje sėkmės viršūnėje. Jo pavyzdžiu paseka ir draugas Glover. Tuo metu vienas geriausių roko vokalistų įkuria nuosavą gana sėkmingą projektą IAN GILLAN BAND, o Rodgeris tampa vienu geriausių roko prodiuseriu.

Likę trise seniausi nariai paskelbia konkursą laisvoms vietoms užimti. Visai netikėtai grupės vokalu tampa jaunas ir beveik niekam nežinomas, tačiau stipraus ir labai savito balso savininkas David Koverdale. Kitą vietą užima žvaigždžių grupės TRAPEZE bosistas/vokalistas Glenn Hughes. Pastarasis ne tik gerai valdo bosinę gitarą, bet ir puikiai dainuoja. Taip DEEP PURPLE atsiranda dar viena naujovė – du vienas kitą papildantys ir konkuruojantys vokalai. Naujoji vadinama Mk III sudėtis rimtai kimba į darbą ir 1974 m. vasarį pasirodo albumas „Burn“. PURPLE nebijo pakeisti skambesį ir, papūtus naujiems „art rock“ vėjams, išlieka aukštumoje. Grupės muzika, atrodo, pasidaro dar sudėtingesnė, prisodrinta įmantrių garsų, švaresnė, tačiau kartu kiek lengvesnė ir švelnesnė. Sudėties pasikeitimas nesugadina reputacijos ir albumas Amerikoje šokteli į Top 5, o Britanijoje net į trečią vietą. Toliau seka ilgos ir sėkmingos gastrolės bei dar vienas puikus topinis albumas „Stormbringer“ tų pačių metų gale. DP pasiekia Olimpo viršūnę ir tampa viena geriausių ir įtakingiausių aštuntojo dešimtmečio roko grupių. Koncertai pritraukia dešimtis tūkstančių gerbėjų ir garsėja kaip puikūs ir nepaprasti šou tiesiogine to žodžio prasme. Tai patraukia ne tik Guinesso rekordų knygos, bet ir valdžios dėmesį, kuri susirūpina dėl garso lygio apribojimų roko koncertuose.

Čia įvyksta labai svarbus įvykis. 1975 m. birželio 21 d. grupę oficialiai palieka gitaros virtuozas Ritchie Blackmore, kuris sukuria dar vieną legendinį projektą RAINBOW. Tų pačių metų spalio mėnesį pasirodo naujas PURPLE albumas „Come Taste the Band“, įrašytas su naujuoju gitaristu Tommy Bolin iš amerikietiškos JAMES GUNG. T.Bolin pasirodė ne pats geriausias pasirinkimas. DEEP PURPLE visada garsėjo rimtu požiūriu į muzikavimą ir, jei kartkartėmis laisvalaikiu pasimėgauti alkoholiu dar buvo galima, tai bet kokių narkotikų vartojimas grupėje buvo visiškai nepriimtinas. O Tommy, nors ir talentingas gitaristas, tačiau turėjo rimtų problemų su abiem kvaišalų rūšimis. Šiaip ne taip baigę koncertinį turą, DEEP PURPLE dideliam gerbėjų nusivylimui 1976 m. liepos 6-ąją paskelbia apie iširimą, o gruodžio 4-ąją narkotikai pražudo ir patį T.Boliną.

Taip baigiasi pirmasis šlovingas grupės periodas. Tuo metu kaip tik prasideda punk revoliucija ir DP įgauna roko dinozaurų pravardę, nes naujajai kartai hard roko grandų muzika pasidaro per sunki ir sudėtinga. Tenka palaukti 80-ųjų, kai atgimusi naujoji britų heavy metalo banga prisimena savo idėjinius mokytojus.

Tuo tarpu kiti iširusios grupės nariai aktyviai dalyvauja muzikiniame gyvenime. David Coverdale įžiebia kitą hard roko žvaigždę – grupę WHITESNAKE, prie jo vėliau prisijungia ir Jon Lord su Ian Paice, o nepailstantis Glenn Hughes iki šiol dienai dalyvauja įvairiuose grupėse, nuo atkurtų TRAPEZE ar sudalyvavimo BLACK SABBATH iki roko operų projektų.

Tačiau pačiame heavy metalo bangos pakilime 1984 m. gegužę po beveik aštuonių metų tylos grupė vėl atgimsta legendine Mk II sudėtimi. Ritchie Blackmore, Roger Glover, tuo metu abu groję RAINBOW, Jon Lord ir Ian Paice susirenka krūvon. Į grupę pakviečiamas ir vokalistas Ian Gillan, tuo metu kažkokiu stebuklingu būdu dirbęs su konkurentais BLACK SABBATH. Spalio mėnesį pasirodęs net septynias savaites kruopščiai įrašinėtas šedevras „Perfect Strangers“ jau pirmus metus parduotas įspūdingu trijų milijonų tiražu, aplanko civilizuotų šalių topus ir grąžina grupę į roko muzikos elitą. Galingas sodraus skambesio albumas ne tik primena septyniasdešimtųjų Mk II tipo albumus, bet turi ir naują modernų skambesį. Muzikos kokybe netenka abejoti: sudėtingas labai specifinis gitaros darbas su fantastinėm solo partijom (vien ko verti solo gabale „Knocking At Your Back Door“), tirštai užpildytas fonas, sudėtingi klavišinių ir gitaros pasažai, galingas vokalas. Lordo vargonai skamba galingai ir iškilmingai lyg bažnyčioje, ypač įspūdingi tituliniame gabale. Stiprūs politiniai, socialiniai ir psichologiniai tekstai. Tai vienas geriausių albumų ne tik DP, bet ir sunkiosios ir roko muzikos istorijoje. 1985-taisiais grupė praveda pergalingą turą, išleidžia koncertinį albumą ir išeina atostogų.

Sekantis progresyviojo roko šedevras „The Hause Of Blue Light“ pasirodo 1987 m. pradžioje. Kiek švelnesnis ir ramesnis už pirmtaką, tačiau toks pat kokybiškas ir pripildytas naujų sprendimų.

Grupė dirba su pertrūkiais, Gillan ir Glover net spėja įrašyti solinį albumą. Atnaujinta koncertinė veikla, kaip visada, neigiamai veikė grupę ir, 1989 m. viduryje kilus konfliktui tarp Gillano ir grupės vadybininko, vokalistas laikinai palieka grupę. Atsiradusią nišą staiga užpildo senas Blackmore bičiulis, paskutinysis RAINBOW vokalistas Joe Lynn Turner. Su juo įrašomas visai smagus albumas „Slaves And Masters” (išleistas 1990 metais), skambesiu gerąja prasme kiek primenantis paskutiniuosius RAINBOW. Tuo tarpu Ian Gillan atkuria savo grupę ir koncertinio turo metu 1991-ųjų vasarą netgi pradžiugina Lietuvius koncertu Kauno stadione.

Dideliam šio vokalisto gerbėjų džiaugsmui Gillan grįžta į grupę 1992 metais ir įrašo naują albumą „The Battle Rages On…“, pasirodžiusį 1993 m. liepos mėnesį. Albume jau galima pajausti šiokią tokią įtampą grupės viduje. Koncertinio turo metu įtampa tarp Gillan ir Blackmore šį kartą baigiasi tuo, kad Ritchie po Europinio turo 1993 m. palieka grupę. Išėjęs gitaristas išreiškia nepasitenkinimą susilpnėjusiu Iano balsu ir kartu su Joe Lynn Turner atkuria savo legendinę grupę RITCHIE BLACKMORE‘S RAINBOW. RAINBOW išleidžia puikų albumą ir po turo išyra, O Ritchie su vokaliste Candile Night sukuria dar vieną projektą BLACKMORE‘S NIGHT.

Surasti pakaitalą virtuozui, hard roko gitaros karaliui DP nebuvo taip jau paprasta. Iš pradžių užbaigti gastroles padėjo Joe Satriani, o tikru atradimu tapo 1994 metais atėjęs gitaros virtuozas amerikietis Steve Morse (grojo grupėse DIXIE DREGS, KANSAS). Pastarasis ne tik techniškas, bet ir savito stiliaus gitaristas atnešė į DP naują skambesį, o svarbiausia, linksmesnę nuotaiką bei stabilumą. 1996 m. vasario mėnesį pasirodęs puikus nuotaikingas albumas „Purpendicular“ atrodo vėl viską sustato į savo vietas. Pradedant nuotaikingu „Ted the Mechanic“, akustiniais pasažais papuoštomis lyrinėmis „The Aviator“, „A Touch Away“, albumas puikiai klausosi ir priskiriamas prie geriausių grupės darbų. Morse parodo puikų gitaros darbą ir įneša naują skambesį.

Vėl seka gastrolės bei 1998 m. vidury pasirodęs dar vienas studijinis albumas „Abandom“. Toliau pasipila koncertinių ir senų perleistų albumų bei DVD lavina.

1999 m. DEEP PURPLE su Jon Lord priešaky prisimena seną meilę klasikinei simfoninei muzikai ir kartu su kviestiniais muzikantais (t. y., senu bičiuliu Ronnie James Dio) ir Londono simfoniniu orkestru po trisdešimties metų pertraukos sukuria dar vieną grandiozinį projektą – simfoninės ir roko muzikos lydinį. Gyvai įrašytas koncertinis albumas „Live At Royal Albert Hall“ ir jo DVD variantas „In Concert with The London Symphony Orchestra“ įdomus tiek seniems grupės fanams, tiek ir klasikinės muzikos gerbėjams.

Toliau grupė dirba su pertrūkiais. 2003 metais kovo 28 d. koncertinis turas pasiekia ir Vilnių (kur gi jūs anksčiau buvote?), tačiau dideliam gerbėjų nusivylimui vos prieš keletą mėnesių iki šio pasirodymo grupę palieka vienas iš jos senbuvių, aštrių vargonų meistras Jon Lord. Pavargęs nuo begalinių važinėjimų vienas geriausių roko klavišininkų nutaria užsiimti ramia kūryba studijoje. Ko gero, sulauksime dar vieno rimto kūrinio simfoniniam orkestrui.

Gastrolių metu ir visam laikui Lordą pakeičia dar vienas britų roko klavišinių meistras, daugybės roko ir metalo grupių veteranas (RAINBOW, WHITESNAKE, OZZY OSBOURNE, JETHRO TULL…) ir profesionalus sesijinis muzikantas, paskolinęs savo klavišinius daugybei grupių, ponas Don Airey.

Po koncertinio turo ima sklisti kalbos, jog grupė gali subyrėti, jog Ian Gillan jau senokai kankinančios rimtos problemos su balsu ir jis nebedainuos. Visoms kalboms paneigti 2003 metų rudenį išleidžiamas naujas albumas su Don Airey „Bananas“, kuriame įrašyta jau standartu tampanti muzika.

Paskutinis grupės darbas „Rapture Of The Deep“, išleistas 2005-ųjų lapkričio mėnesį, vėl išlaiko geras senas grupės tradicijas ir suteikia progą leistis dar į vieną pasaulinį koncertinį turą. Visgi reikia pripažinti, kad DP, visada džiuginusi gerbėjus naujais sprendimais, paskutiniuose savo darbuose mažiau eksperimentuoja ir tiesiog išlaiko savo tradicinį stilių, o Iano vokalas jau nebedemonstruoja tų stebuklų, kuriuos galima aptikti septinto – aštunto dešimtmečio albumuose.

Tai kas gi buvo ir yra DEEP PURPLE? Gyva legenda, supergrupė, viena iš trijų banginių, ant kurio nugaros užaugo klasikinis bliuzinis hard rokas ir naujoji heavy metalo banga ir kuris daugiau nei tris dešimtmečius įkvėpė progresyviuosius metalo ir roko muzikos atlikėjus. Grupė viena pirmųjų nutiesė tiltą tarp klasikinės ir roko muzikos. Reikia pažymėti, jog tituluojami heavy metalo pionieriais, jie tikrai padarė milžinišką įtaką heavy metalui, o ir iki šiol turi didelį poveikį ypač progressive stiliaus grupėms (juk ne veltui IRON MAIDEN vadinami moderniaisiais DEEP PURPLE). Purpuriniai taip pat yra vieni iš nedaugelio pavyzdžių, grojusių nekomercinę muziką, tačiau susilaukusių milžiniškos komercinės sėkmės ir, ko gero, yra realūs kandidatai patekti į geriausių visų laikų roko ir sunkiosios muzikos grupių dešimtuką. Keičiantis sudėtims ir progresuojant muzikai, Purpuriniai daug eksperimentavo ir savo naujais atradimais įnešė daug naujovių, tačiau kartu išlaikė visišką individualų su niekuo nesupainiojamą stilių ir skambesį. Šiuo metu tai – gyva legenda, užsispyrę rokeriai, vis dar muzikuojantys ir stebinantys aukštu atlikimo lygiu, džiuginantys senų net kelių kartų fanų širdis.

O įdomiausia tai, kad netgi n-dešimtą kartą klausant senųjų DP albumų, vis galima rasti kažką naujo…

Diskografija (be daugybės rinktinių, koncertinių albumų):

„Shades Of Deep Purple“ – 1968
„The Book Of Taliesyn“ – 1968 US / 1969 EUR
„Shades Of Deep Purple“ – 1969
„Concerto For Group And Orchestra“ – 1969 (live)
„Deep Purple In Rock“ – 1970
„Fireball“ – 1971
„Machine Head“ – 1972
„Made in Japan“ – 1972 (live)
„Who Do We Think We Are“ – 1973
„Burn“ – 1974
„Stormbringer“ – 1974
„Come Taste the Band“ – 1975
„Perfect Strangers“ – 1984
„The Hause Of Blue Light“ – 1987
„Slaves And Masters” – 1990
„The Battle Rages On…“ – 1993
„Purpendicular“ – 1996
„Abandom“ – 1998
„Live At Royal Albert Hall“ – 1999 (live)
„Bananas“ – 2003
„Rapture Of The Deep“ – 2005

DEEP PURPLE Vilniuje pasirodys vasario 3 d. 19 val. „Siemens“ arenoje tokia sudėtimi: vokalas Ian Gillan, gitara Steve Morse, klavišiniai Don Airey, boso gitara Roger Glover, mušamieji Ian Paice.